Bendrosios problemos, kurioms išspręsti reikia kompleksinių priemonių:

 1) Nėra aktyvaus valstybės dalyvavimo, modernizuojant daugiabučių namų šildymo sistemas.

 Nėra nukreipiančio, aktyvaus valstybės įsikišimo į daugiabučių renovacijos priemones, šiandien pirmaeilį dėmesį skiriant vien pastato apšiltinimui. Tuo užsiima Aplinkos ministerija (ten vien statybininkai), o Energetikos ministerija (energetikai) apskritai šiuose procesuose nedalyvauja. Daugiabučių šildymo sistemų modernizacija palikta pačių gyventojų nuožiūrai, nors jie apie tuos dalykus dažniausiai nieko neišmano.

 2) Nesirūpinama, kad daugiabučiuose atsirastų daugiau techninio žinojimo, iniciatyvos, savivaldos.

 Neskiriama dėmesio kvalifikuoto ir iniciatyvaus daugiabučių namų įgaliotų atstovų instituto atsiradimui, apmokymui, galbūt kvalifikacinių atestatų suteikimui tokiems žmonėms. Šiuo klausimu jau ne kartą buvo teikti atitinkami siūlymai Aplinkos ministerijai, bet be atgarsio.

 3) Neskiriama dėmesio atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimui pas vartotojus.

 Tarp 10 (ar 9?) prioritetinių energetikos plėtros krypčių, kuriems bus skiriama ES finansinė parama 2014-2020 metų finansinėje perspektyvoje, be kuro dirbančios atsinaujinančios energetikos (saulė, aplinkos šiluma) plėtros nėra. Formaliai atsinaujinančia energetika laikoma biokuro energetika, tačiau ji nėra nei pigi (įrangos prasme, kai susidėvėjusią reikės atnaujinti be subsidijų), nei švari (kietųjų dalelių ne mažiau kaip iš anglies).

 4) Be reikiamo pagrindimo plėtojama didžioji energetika, neskiriant dėmesio mažajai energetikai pas pačius vartotojus.

 SGD terminalas 3 kartus per didelis. Darbotvarkėje naujų kogeneracinų elektrinių statyba, nors TEC-3 tik ką uždaryta dėl to, kad pripažinta nuostolinga (o iš esmės, dėl to, kad privatininkams užsidarė VIAP subsidijų kranelis). Vilniuje naujai elektrinei be šiukšlių deginimo bloko (jam galima pritarti) numatomas gal 200 MW biokuro blokas, kuris yra vien elektrinės lobistų interesas.

 Būtina atsižvelgti, kad ateityje vis daugiau energijos bus pasigaminama pačiose vartojimo vietose (saulės ir aplinkos energija yra išsklaidyta, todė ją išgauti geriausia decentralizuotu būdu), o didžiosios energetikos sistemos vis daugiau dirbs rezervinės ir pikinės galios režimais. Todėl jų galingumų plėtra į ateitį abejotina ir privalo būti gerai pagrįsta, įvertinant šilumos poreikio mažėjimą dėl klimato šiltėjimo, namų šiluminių savybių gerinimą ir atsinaujinančios energijos šaltinių generuojamą šilumą vartojimo vietose.

 5) Šilumos ūkis išskaidytas per eilę valstybės institucijų: Energetikos m-ja, Aplinkos m-ja, Kainų komisija, Valstybinė vartotojų teisių gynimo tarnyba, savivaldybės.

 Tai labai trukdo kompleksiškam problemų sprendimui, išplitęs biurokratinis pingpongas raštais.

 6) Valdžios institucijos nenori girdėti energijos vartotojų balso.

 Vartotojai kvalifikuojami atsilikėliais ir neišmanėliais, o valdžia laiko save žinančia kaip spręsti visas vartotojų problemas.

 Vartotojai neturi kur išsakyti savo pozicijos, už juos kalba visokie politikai ar ekonomistai, kurie menkai nutuokia energetikos specifiką (kaip dirba šildymo sistemos, kaip skaičiuojamos šilumos kainos pagal Komisijos metodiką, kaip skaičiuojama investicijų grąža šilumos ūkyje), kurie jau seniai išėjo iš eilinių piliečių kategorijos ir persikėlė į „elito“ luomą. Belieka tik vaikščioti po įvairias institucijas, kuriose yra paprašoma pateikti pasiūlymus ir po to tradiciškai įsivyrauja gili tyla. Energetikos ministerijos Šilumos taryba galėtų būti tokia pasikeitimo nuomonėmis vieta, tačiau joje nėra nei vieno vartotojų atstovo, susijusio su energetika. Tai tenka vertinti kaip sąmoningą ministerijos vengimą konstruktyviai bendrauti su vartotojais, matyt, siekiant „ramesnio gyvenimo“ sau ir šilumos tiekėjams, dominuojantiems Taryboje.

 Konkrečios problemos:

1) PVM šildymui. Valdžia mato vien „buldozerinio“ lengvatos naikimo ir kompensacijų išplėtimo klausimus. Nemato, kad šios lengvatos naikinimą reikia sieti su daugiabučių namų technine būkle ir padėti atsilikusių namų šildymo sistemas modernizuoti, nustatant jiems PVM didinimą etapais per keletą metų.

 2) Karšto vandens tiekėjas. Šio subjekto nebėra nuo tada, kai buvo panaikintos grupinės boilerinės. Nežinia kodėl jis tebelaikomas gyvu, karšto vandens kainoms skaičiuoti Kainų komisija turi didelę metodiką, o karšto vandens tiekėjas de facto nieko neveikia, išskyrus karšto vandens skaitiklių periodišką patikrą, ką be vargo galėtų padaryti namo valdytojas. Atsisakius šio relikto, vartotojų išlaidos apsirūpinimui karštu vandeniu sumažėtų 5-10%.

 3) Nepaskirstyto karšto vandens problema sprendžiama išimtinai tiekėjo naudai. Nors įstatymas nustato, kad išdalinti nepaskirstytam karštam vandeniui paruošti sunaudotą šilumą galima tik tada, kai karšto vandens tiekėjas įvykdė visas karšto vandens apskaitos sutvarkymo prievoles, praktikoje šių prievolių įvykdymas nekvestionuojamas. Nereikia net namo valdytojo patvirtinimo apie prievolių įvykdymą, o dėl to vienašališkai nusprendžia pats karšto vandens tiekėjas, t.y., tas kuris ir privalo prievoles įvykdyti. Tai ne tik nesąžininga, bet ir prieštarauja Civiliniam Kodeksui.

 4) Nieko nepadaryta dėl individualaus šildymo reguliavimo ir apskaitos. Net nepradėta vykdyti ES 2012 m. energijos efektyvumo direktyvos nuostata, kuri reikalavo tokias priemones iki 2016 m. pabaigos įdiegti visuose daugiabučiuose. Rezultate šilumos vartotojai yra įkaitais 90% daugiabučių namų, niekaip negalintys įtakoti savo buto šildymo ir mokėti už suvartotą šilumą. Ir jiems nuo vasaros šilumos sąskaitos padidės 11% dėl didesnio PVM.

 5) Kainų komisijos metodikos nekokybiškos ir nepalankios vartotojams. Tai ir šilumos kainodaros metodika (didžiausia jos bėda – šilumos tiekėjas nėra motyvuojamas mažinti šilumos kainą vartotojams, kas sukelia nuolatines įmonių kovas su savivaldybių politikais ir dažnai priimamus vienašališkus Komisijos sprendimus), tai ir karšto vandens kainodaros metodika (kai karšto vandens tiekimo apskritai nėra), tai ir kogeneracinių jėgainių sąnaudų paskirstymo metodika (palanki elektros sektoriui ir užkraunanti naštą šilumos vartotojams), ir šilumos paskirstymo metodai daugiabučiuose. Į Kainų komisijos veiklą nelendama, kadangi ji laikoma atskira valstybe, be to, apie jos darbą profesionaliu lygiu nelabai kas ir žino. Naujos valdžios planuose šiuo klausimu taip pat pavyzdinga tyla.

 6) Energijos vartotojai neturi žinių apie savo teisines ir technines galimybes. Reikia daugiabučiuose inicijuoti aktyvių žmonių – įgaliotų atstovų apmokymą šitų dalykų, kad namas įgytų daugiau savivaldos. Šiandien susidaro įspūdis, kad tiek valdžios institucijoms, tiek namus aptarnaujančioms įmonėms toks gyventojų pasyvumas yra parankus – tada mažiau problemų, galima nieko neveikti. o kai kada ir pasinaudoti tuo pasyvumu savo interesams.