Norime mes to ar ne, bet dauguma Lietuvos gyventojų gyvename daugiabučiuose namuose. Ši aplinkybė nustato tam tikrus reikalavimus mūsų elgesiui ir veiklai. Negalime daryti ką norime, pvz. triukšmauti, kai kiti ilsisi, rūkyti bendrojo naudojimo patalpose. Turime taikytis prie kitų gyventojų, turime nepažeisti jų teisių, paisyti jų interesų. Mes esame laisvi pasirinkti, kada ir kokias prekes pirkti parduotuvėje. Bet kiekvienas iš mūsų negalime laisvai pasirinkti, iš ko ir kokiomis sąlygomis pirkti energijos resursus. Taip pat negalime kiekvienas atskirai nuspręsti, ar mūsų namo stogas turi būti tik suremontuotas, ar be to dar ir apšiltintas; šildymo sistema tik suremontuota, ar dar ir modernizuota. Kai sprendžiame klausimus, susijusius su bendrosios nuosavybės valdymu, naudojimu, priežiūra, galime pasinaudoti Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso nustatyta kolektyvinių sprendimų priėmimo tvarka (LR CK 4.85 str.). Taip pasirenkame šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoją, namo administravimo tvarką, sprendžiame bendro naudojimo objektų remonto klausimus ir t.t.. Tačiau yra daug klausimų, kurie nėra bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo klausimai, tačiau jie yra bendri visiems to namo gyventojams. Pvz., kokį namo šildymo būdą pasirinkti: pirkti centralizuotai tiekiamą šilumą ar šildytis deginant dujas individualiame generatoriuje. O gal įrengti visą namą aptarnaujantį dujų katilą? O gal iš viso nešildyti savo buto, juk taip būtų dar pigiau? Akivaizdu, kad tokių klausimų, ir daugelio kitų, kiekvienas to namo gyventojas individualiai išspręsti negali, juos reikia spręsti kolektyviai. Tačiau, kaip? Kokia turėtų būti šių sprendimų priėmimo tvarka? Žinoma, geriausia, kai visi gyventojai susitaria ir priima sprendimą „bendru sutarimu“ (vienbalsiai). Tačiau gyvenime taip būna labai retai. Žmonių nuomonės paprastai išsiskiria. Skiriamės vieni nuo kitų savo charakteriais, išsilavinimu, pajamomis, pažiūromis ir daugeliu kitų savybių. Pagaliau, kai kurie negyvename savo butuose (laikinai išvykę į užsienį uždarbiauti, arba turime kitą butą, o šį nuomojame ir t.t.). Visais šiais atvejais mes skirtingai reaguosime į bendrųjų interesų tenkinimo poreikius: dėl karšto vandens tiekėjo, šilumos išdalinimo metodo, pastato šildymo būdo, atsiskaitymo tvarkos pasirinkimo, tiekimo vartojimo ribos nustatymo, patalpų savininkų sutarčių su tiekėjais ir paslaugų teikėjais sudarymo ar nutraukimo ir pan., taip pat dėl pastato šiltinimo, šildymo sistemos modernizavimo ir investicinių projektų naujiems bendrojo naudojimo objektams sukurti, paruošimo. Kiekvieno iš mūsų sprendimas gali būti kitoks. Bet daugeliu atvejų mes visgi turime priimti bendrą sprendimą. Mūsų nuomone, daugiabučių gyventojams netinka sprendimų priėmimo tvarka, kai kiekvienas turi teisę atmesti daugumai priimtiną sprendimą. Kitaip sakant, „veto“ teisė, sprendžiant bendrus visiems namo gyventojams reikalus, yra nepriimtina. Tada daugeliu atvejų mes iš viso negalėtume priimti sprendimą, nes vienas sprendimas gali nepatikti vienam gyventojui, kitas – kitam, trečias – trečiam. Dar blogiau būtų, jei teisės aktai nustatytų, kad sprendimai turi būti priimami visų to namo butų savininkų balsais, t.y. už tą ar kitą sprendimą turėtų pasisakyti visi to namo butų savininkai 100%. Tada bet koks sutrikimas, pvz., vienas butų savininkas išvykęs, jo buvimo vieta nežinoma, įgaliojimo jis niekam neparašęs, bute gyvena nuomininkai; arba vienas, kitas to namo buto savininkas nesutinka su jokiais sprendimais (būkim atviri, juk pasitaiko visokių žmonių) – ir tas namas paraližuotas. Jokie sprendimai dėl aukščiau nurodytų bendrųjų interesų tenkinimo negalėtų būti priimti.

Įsigaliojus Šilumos ūkio įstatymui, Ūkio ministerija priėmė daug naujų poįstatyminių teisės aktų, tarp jų: Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles (toliau – Taisyklės), Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas (toliau – Standartinės sąlygos). Šiais teisės aktais nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis (analogiškai ir karšto vandens vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis) laikoma sudaryta nuo pastato (daugiabučio namo) šilumos (karšto vandens) įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų (karšto vandens tiekėjo įrenginių) datos, ir sudaryta ji pagal standartines sąlygas, išdėstytas šiame teisės akte. O šios sąlygos yra vartotojams nepalankios. Pateikiame kai kurias iš jų:

1. Tiekėjas tiekia šilumą tik iki namo įvado. Patiektas į pastatą šilumos kiekis ten yra išmatuojamas ir išdalinamas visiems butų savininkams pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) metodą (yra išdalinamas ne sunaudotas, o būtent patiektas šilumos kiekis – žemiau, 2 punkte matome, koks yra tarp jų skirtumas). Jeigu vartotojai nepriima sprendimo pasirinkti kitokią tiekimo vartojimo ribą (pvz., ne namo įvade, o už šilumos punkto), lieka galioti standartinė sąlyga.
2. Bendruoju atveju sutinkamai su Standartinėmis sąlygomis karštas vanduo yra tiekiamas pagal du komponentus; šaltą geriamąjį vandenį vartotojas perka iš vandens tiekėjo, o šilumą iš šilumos tiekėjo. Tokiu atveju galioja nuostata (žr. 1 p.), kad visa patiekta į namą šiluma turi būti išdalinta butų savininkams. O tai reiškia, kad sąžiningas vartotojas turi mokėti ir už save ir už kitą kaimyną, jeigu pastarojo karšto vandens skaitiklis nesisuka (tiekėjas nevykdo savo pareigos ir jo neprižiūri) arba skaitiklis visai neįrengtas (tiekėjas neįvykdė savo pareigos ir jo neįrengė), o vartotojas naudoja daug karšto vandens. T.y. sąžiningas vartotojas turi mokėti už nepaskirstyto (neapmokėto) karšto vandens šilumą. Tas karštas vanduo yra nepaskirstytas ir neapmokėtas dėl tiekėjo kaltės, o mokėti už jį turi sąžiningas vartotojas.
3. Kad būtų kitaip, kad atsirastų karšto vandens tiekėjas, ir kad vartotojas galėtų kelti klausimą dėl jo teisės pirkti karštą vandenį pagal buto karšto vandens skaitiklio rodmenis įgyvendinimo, vartotojai turi pasirinkti karšto vandens tiekėją.
4. Tada karšto vandens tiekimo – vartojimo riba pagal standartines sąlygas vėlgi nustatoma namo įvade. Kad būtų kitaip, vartotojai turi pasirinkti karšto vandens tiekimo – vartojimo ribą. Jeigu vartotojai nepriima sprendimo dėl kitokios tiekimo – vartojimo ribos (pvz., butų įvaduose) pasirinkimo, lieka galioti šios aukščiau nurodytos standartinės sąlygos.
5. Kad sunaudota daugiabučiame name šiluma būtų teisingai išdalinta vartotojams, vartotojai turi pasirinkti tinkama Šilumos išdalinimo metodą. Galimybės čia tokios: reikia rinktis vieną iš Komisijos rekomenduojamų, arba su ja suderintų Metodų. Komisijos rekomenduojamų Metodų pasirinkimo iš esmės nėra. Komisija rekomenduoja kiekvienam daugiabučio namo situacijos atvejui tik vieną Metodą. Tačiau kai kurie daugiabučiai namai turi specifinių problemų, pvz., keletas namo butų savininkų yra įsirengę papildomas šildymo sistemos radiatorių sekcijas. Tokio namo vartotojai galėtų pasiruošti savo Šilumos išdalinimo metodą (kuriame numatytų, kad pasiilginęs radiatorių buto savininkas moka proporcingai daugiau) ir jį suderinti su Komisija. Bet pradedant jį taikyti vėlgi reikalinga, kad to namo vartotojai pasirinktų būtent tą Metodą. O jeigu teisės aktai suteiktų „veto“ teisę patiems pažeidėjams (žr. žemiau), toks sprendimas niekada nebūtų priimtas ir sąžiningi vartotojai turėtų visą laiką mokėti už tuos pažeidėjus.
6. Jeigu vartotojai nepasirenka jokio Metodo, tiekėjai dėl to nenukenčia: Standartinėse sąlygose numatyta, kad tokiu atveju galioja dabartiniu metu taikomas Šilumos ir karšto vandens išdalinimo metodas. Pvz., Vilniaus mieste tai yra vartotojams nepalankus Vilniaus m. savivaldybės valdybos patvirtintas metodas. Šio Metodo „dantis“ šią vasarą pajuto daugelis Vilniaus m. daugiabučių gyventojų (prisiminkime kilusį triukšmą dėl šoktelėjusio „gyvatuko“ mokesčio), be to, šis Metodas nesprendžia nė vienos iš aukščiau paminėtų problemų.

Taigi, kaip matome, Standartinės sąlygos yra vartotojams nepalankios. Kad įgyvendintume savo pasirinkimo teisę ir nors šiek tiek pagerintume sutarties sąlygas, turime priiminėti sprendimus. Tačiau Ūkio ministerija savo taisyklėmis mus taip sukaustė, kad jokių sprendimų daugiabučių namų gyventojai negalėtų priiminėti. Štai kaip skamba kai kurie Taisyklių punktai: Galioja tik visų pastato buitinių šilumos vartotojų pasirinktas Šilumos išdalinimo metodas. Šilumos tiekėjas yra kartu ir karšto vandens tiekėjas, tik jeigu yra visų butų savininkų prašymas ir yra sudaryta karšto vandens tiekimo – vartojimo sutartis. Tik visi kartu butų savininkai, pageidaujantys atsijungti nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos, gali paduoti prašymą savivaldybei dėl namo atsijungimo. Tokia pačia tvarka turime pasirinkti tiekimo – vartojimo ribą. Akivaizdu, kad jeigu sprendimo priėmimui reiktų visų to namo butų savininkų balsų – tada joks sprendimas nebūtų priimtas. Tokiomis aplinkybėmis, kai vartotojai yra atsidūrę šiuose Taisyklių gniaužtuose, jiems kaip oras reikalingas kolektyvinių sprendimų priėmimo mechanizmas visiems atvejams, kai tokie sprendimai reikalingi, kai reikia apsispręsti dėl bendrųjų interesų tenkinimo. Kai vartotojai nepriima jokių sprendimų, tai irgi yra sprendimas, kuris reiškia, kad lieka galioti valdžios institucijų ir verslo struktūrų primestos sąlygos. Tada tiekėjai šeimininkauja mūsų daugiabučiuose namuose, kaip savo nuosavame ūkyje, nes visos Vartojimo sutarčių standartinės sąlygos ir kitokios tesės normos yra jiems palankios – tuo Ūkio ministerija pasirūpino. Mums savo interesų gynimu reikia pasirūpinti patiems. Kolektyvinių sprendimų priėmimo tvarkos tokiems atvejams šios dienos Lietuvos teisės sistemoje nėra. Esanti Civilinėje teisėje bendroji norma, kai bendraturčiai turi susitarti, o nesusitarus kreiptis į teismą ginčo išsprendimui – daugiabučio namo atveju yra neracionali. Kiekvieno vartotojo teisė laisvai sudaryti kokią nori sutartį su kokiu nori pardavėju, perkant energijos resursus daugiabučiame name, yra neįgyvendinama, nes čia reikia suderinti kolektyvinį ir privatų interesą. Todėl mes jau kuris laikas siūlome pasinaudoti, kaip analogu, LR CK 4.85 straipsnyje nurodyta sprendimų dėl bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimo klausimų priėmimo tvarka ir pritaikyti ją taip pat ir sprendžiant klausimus dėl kitų bendrųjų interesų tenkinimo. Tokia nuostata yra įkomponuota į naująjį Bendrijų įstatymo projektą, kurį paruošė darbo grupė prie Aplinkos ministerijos ir kuris dabar svarstomas Vyriausybėje.

„ 10 straipsnis. Visuotinio bendrijos narių susirinkimo šaukimo ir organizavimo tvarka. Sprendimų priėmimas

12. Sprendimai bendraturčių bendrųjų interesų tenkinimui (pavyzdžiui, karšto vandens tiekėjo, šilumos išdalinimo metodo, pastato šildymo būdo, atsiskaitymo tvarkos pasirinkimo, tiekimo vartojimo ribos nustatymo, patalpų savininkų sutarčių su tiekėjais ir paslaugų tiekėjais sudarymo ar nutraukimo ir pan.), taip pat dėl pastato modernizavimo ir investicinių projektų naujiems bendrojo naudojimo objektams sukurti priimami visų bendraturčių balsų dauguma. Šiuo atveju susirinkimų šaukimui ir sprendimų priėmimui mutatis mutandis taikomos šio straipsnio nuostatos.“

Čia, žinoma, galima svarstyti, ar nebūtų tikslinga šią nuostatą šiek tiek sugriežtinti, kad sprendimai tokiais klausimais būtų priimami ne paprasta, o kokia nors kvalifikuota dauguma (pvz., 2/3 ar 3/5 visų to namo butų savininkų balsų). Kai kurie oponentai prieštarauja prieš pačią daugiabučių namų butų savininkų teisę priiminėti sprendimus dėl bendrųjų interesų tenkinimo. Nejaugi tikimasi, kad valdžios institucijos taip gerai sureguliuos visas daugiabučių namų gyventojų problemas, kad mums patiems nebereikės nieko spręsti. Arba daugiabučių namų gyventojų kolektyvai laikomi tiek nesubrendusiais, kad jiems negalima patikėti patiems spręsti savo bendrųjų interesų tenkinimo problemų. Tokia pozicija labai primena nesenus laikus ir buvusią tada tvarką.

Norime pasidžiaugti, kad mūsų poziciją dėl kolektyvinių sprendimų priėmimo tvarkos palaikė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2006-09-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2006) . Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija aktyviai dalyvavo šioje Palangos daugiabučio namo savininkų bendrijos byloje prieš vieną butų savininką, kuris nesutiko, kad namas atsijungtų nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos ir įsirengtų dujinį šildymą. Iš esmės tai buvo byla prieš UAB „Litesko“ filialą „Palangos šiluma“, nes bylą vedė ir jos varikliu buvo būtent šilumos tiekimo bendrovė. Teismas leido pradėti atsijungimo procedūrą be prieštaraujančio buto savininko sutikimo. Kartu Teismas pasisakė prieš Ūkio ministerijos poziciją, dėl klausimų sprendimo daugiabučiuose namuose, kai tik visi kartu butų savininkai gali priimti sprendimus. Pateikiame citatą iš šios nutarties.

„ Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 165 punkto nuostatos, kuriose nustatyta prašymo dėl pastato šildymo būdo keitimo visam pastatui ir techninių sąlygų sąvado gavimo šiems darbams atlikti tvarka, turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad prašymas yra išduodamas pradiniam statybos etapui – projektavimui, o daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkai priima sprendimą CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka. Šio punkto nuostata „visi kartu“ negali būti aiškinama tik kaip vienbalsis visų savininkų sprendimas, kitaip būtų paneigiama bendraturčių vartotojų galimybė inicijuoti procesą dėl galimybės ištirti ir vykdyti pertvarkymą, po to visiems savininkams, jau esant visapusiškai informuotiems, priimti galutinį sprendimą dėl statinio rekonstravimo.“

Manome, kad ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, taip pat ir naujojo Bendrijų įstatymo pateiktoji nuostata yra nors dar tik pirmi, bet reikšmingi, žingsniai ta linkme, kad daugiabučio namo butų savininkai įgytų realias galias priiminėti kolektyvinius sprendimus jiems svarbiais klausimais ir ne tik dėl bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimo, priežiūros, bet ir dėl kitų bendrųjų interesų tenkinimo.

Algirdas Glodenis

LNVF tarybos narys