Vartotojai pripažįsta, jog produktų pasirinkimas bei jų kokybė yra geresni nei anksčiau. Tačiau gausėjant perdirbimo, pakavimo bei komercializavimo procesams, jiems darosi vis sunkiau pažinti produkto savybes. Produktų gausa turi ir kitų neigiamų aspektų: vartotojams didelę įtaką daro reklaminės priemonės, skatinančios pirkti produktus, kurių kokybė bei mitybinės savybės yra labai abejotinos, etiketėse pateikiama informacija yra sunkiai įskaitoma ir neaiški. Todėl nepaisant pačių geriausių pastangų, įtakojančių maisto grandinę, šiandien vartotojai nėra patenkinti industrijos, kuri papildo jų lėkštes, veiksmais.

„Penki maisto nusikaltimai“

Didelė konkurencija skatina verslą mažinti maisto produktų kainas bei didinti pardavimus, todėl didėja rizika pažeisti derliaus, gyvulių auginimo, gamybos bei pardavimo reikalavimus. Šį nusikaltimą, kartu veikdami, atlieka įstatymai bei verslo užsakymu dirbantys mokslininkai.

Anglijos nevyriausybinė organizacija CO–OP, įvertinusi minėtus procesus, identifikavo „septynis maisto nusikaltimus“. Paminėsime penketą esminių.

1. ŠANTAŽAS – globalinio verslo užmaskuota reklama įtakoja žmones pirkti produktus, kurie neatitinka sveiko maisto požymių. Tėvai dažnai atsiduria konkurencinėse sąlygose su reklama, kuri labiau įtakoja vaikų poreikius, nei sugeba įtakoti tėvai. CO–OP nustatė, jog 73 proc. reklamos įtakotų vaikų prašo tėvų pirkti saldumynus bei traškučius, ir tik 19 proc. sutinka su tėvų nuomone. 71 proc. vaikų pirmenybę teikė produktams, kurie buvo reklamuojami, kaip „ypatingas pasiūlymas“, arba prie produkto buvo pridėta „nemokama dovana“.

2. GYVULIŲ KANKINIMAI – gyvūnų laikymo sąlygų nepaisymas, siekiant mažinti produkcijos kainą. Tam, kad gauti kuo daugiau produkcijos, vištos yra sugrūdamos į narvus, tik gimę gaidžiukai sunaikinami. 84 proc. vartotojų susirūpinę, jog su gyvuliais elgiamasi netinkamai, tačiau jų nepasitenkinimas apsiriboja pasyviu apgailestavimu, nes jie netiki, kad gali pakeisti esamą situaciją.

3. VANDALIZMAS – planetos ekosistemos griovimas, intensyvinant maisto gamybos sistemas. Vartotojai vis labiau nerimauja, kad vaikantis pelno, ekosistema negrįžtamai pažeidžiama, tikėtina, kad su katastrofinėmis pasekmėmis ateities kartoms. 74 proc. vartotojų mano, jog per daug dėmesio skiriama vaisių ir daržovių išvaizdai. 91 proc. nenori vartoti maisto pagaminto genetiškai modifikuotų technologijų pagalba.

4. SUKČIAVIMAS – apgalvotas skonio bei maisto prekinės išvaizdos keitimas. Tyrimai parodė: 74 proc. vartotojų mano, kad maisto produktų spalvikliai nėra būtini ir netgi žalingi, o 93 proc. nori žinoti viską apie maistą, kurį valgo, ne tik informaciją apie ingredientus, pateiktus etiketėse. 82 proc. vartotojų mano, jog dažikliai ir saldikliai yra dažnai naudojami, norint paslėpti natūralių ingredientų skonį.

Šiuo metu verslas skatina ES Komisiją ir kitas institucijas atsisakyti standartinių produktų pakuočių tūrių motyvuojant, jog vartotojui bus siūlomas didesnis įvairių įpakavimų pasirinkimas. Tačiau iš tikrųjų taip būtų dar lengviau suklaidinti vartotoją lyginant produktų kainas, juolab kai vieneto kaina dažnai parašoma sunkiai įskaitomai. Minėtas teisės akto pakeitimas pakuočių industrijai suteiks naujas plėtros galimybes, tačiau už visa tai teks sumokėti vartotojui.

5. NUODIJIMAS – žemės bei naminių gyvulių perteklinis stiprinimas chemikalais, pažeidžiant natūralios gamtos principus.

Tik vienas ketvirtis vartotojų tiki, kad pesticidai gerina vaisių ir daržovių kokybę, tačiau 64 proc. netiki, jog maisto plovimas gali pašalinti pesticidus. 87 proc. vartotojų nesutinka, jog gyvulių auginimas būtų skatinamas augimo hormonais. 1989 m. Anglijoje nustatytas masinis kiaušinių apsikrėtimas salmonelėmis. Tai paskatino vyriausybę imtis drastiškų veiksmų. Tačiau po beveik dešimtmečio – 1996 m. Vartotojų asociacija (CA), atlikusi tyrimą, rado 34 proc. salmonele užkrėstos vištienos. Ar vartotojai žinojo, kad valgo užkrėstą maistą? Ar formalus vartotojų informavimo mechanizmas – etiketės, reklama, sveikatos švietimas sudarė galimybę vartotojams bent nujausti, jog valgo pavojingą maistą? Atvirkščiai, gamintojai (pardavėjai), net žinodami savo pareigas, šioje situacijoje charakterizuojami kaip pasiliekantys sau teisę kartu su mėsa parduoti užkratą.

ES Ekonominis-Socialinis komitetas 2005 m. kovo mėnesį priėmė dokumentą „Didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų sektoriaus tendencijos ir poveikis ūkininkams bei vartotojams“. Dokumente rašoma, jog „per pastaruosius penkerius metus didžiausių prekybos tinklų reklamoje nuolat skamba: „kasdien mažesnės kainos“, „daugiau už tą pačią kainą“, „geras maistas kainuoja mažiau“ ir t. t. Daugeliu atvejų didieji prekybos tinklai taip siekia priversti mus galvoti, kad svarbiausias maisto vertinimo kriterijus yra kaina, kad namų ūkio išlaidos maistui visoje Europoje ir toliau mažėja. Tačiau atlikti tyrimai parodė, kad 1990–2002 m. žemės ūkio produkcijos gamintojo gaunama dalis bendroje produkto kainoje vidutiniškai sumažėjo maždaug 27 procentais, nors maisto kainos išliko maždaug tos pačios. Pagal atskirus produktus ūkininkams tekusi mažmeninės kainos dalis sudaro: jautienos – 26 proc., duonos gaminių – 8 proc., kiaulienos – 14 proc. Ryškus skirtumas tarp žaliavos supirkimo ir maisto kainų sulaukė nemažo visuomenės dėmesio, tačiau sprendimų dėl kainų tendencijų skirtumo nepriimta.

Siekdami sumažinti kainas vartotojams, prekybos tinklai daro didelį spaudimą tiekėjams, kad jie mažintų kainas. Prekybos tinklai, norėdami užsitikrinti dar geresnes tiekimo sąlygas, gali nuolat grasinti pašalinti prekę iš prekybos. Neretai tiekėjai, ypač mažesnieji, neturi pakankamai finansinių išteklių, kad galėtų patenkinti didžiųjų tinklų reikalavimus. Pavyzdžiui, ko gali tikėtis ūkininkas, norėdamas gauti už savo produkciją tinkamą kainą, kai didieji prekybos tinklai turi tokią didelę perkamąją galią?

Vartotojų dalyvavimas

Maisto kontrolė, užtikrinanti saugą bei mitybines vertybes, stiprina vartotojų apsaugą bei stimuliuoja maisto gamybą ir prekybą. Todėl daugelyje išsivysčiusių šalių nuolat stiprinamas vartotojų įtraukimas į maisto kontrolės procesą. Įtraukimo metodai bei laipsnis, priklausomai nuo šalies išsivystymo lygio, skirtingi.

Kalbant apie naująsias Europos šalis, vartotojų organizacijos vis aktyviau įtraukiamos į patariamuosius bei techninius komitetus. Atstovų parinkimo procesas bei kriterijai yra labai svarbūs, kad būtų užtikrinamas sąžiningas vartotojų atstovavimas valstybiniuose sprendimų priėmimo struktūrose. Vartotojų organizacija turi būti nepriklausoma nuo verslo, valdžios ir profesinių sąjungų interesų.

Consumers International – pasaulinė vartotojų asociacija, kurią sudaro 265 vartotojų organizacijos, vykdė maisto saugos projektą kartu su „naujųjų“ šalių vartotojų organizacijomis. Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija buvo šio projekto dalyvė. Projekto ataskaitoje buvo įvardintos kliūtys, kurias reikia pašalinti šiame sektoriuje. Viena iš kliūčių – formalių konsultacijų tarp vyriausybinių bei nevyriausybinių organizacijų trūkumas. Buvo atkreiptas dėmesys į Nacionalinių konsultacinių kodekso komitetų rolę. Jie buvo numatyti kaip kontaktiniai centrai tarp įvairių interesų grupių, kad būtų užtikrinamas tinkamas maisto politikos balansas. Gaila, tačiau Lietuvoje Maisto kodekso komitetas, mūsų nuomone, visai neatlieka savo rolės, nes vartotojų organizacijos nėra supažindinamos su jo veikla, nors LNVF atstovas buvo įtrauktas į šio Komiteto sudėtį.

Consumers International ataskaitoje buvo paminėtas Norvegijos pavyzdys. Norvegijos vartotojų taryba (NCC) – Žemės ūkio ministerijos finansuojama nevyriausybinė vartotojų organizacija, kuri dalyvauja nacionalinėje Maisto kodekso komiteto veikloje. Šio dalyvavimo nauda – labai geri ryšiai tarp NCC bei maisto valstybinių institucijų. Finansavimo dėka, NCC įgavo patirties tarptautinėje maisto politikoje, o vienas žmogus yra atsakingas už darbą su ministerijomis, vystant tarptautines strategijas. Žemės ūkio ministerija finansuoja NCC vykdomus seminarus, kurie skirti vyriausybinių organizacijų ir NVO atstovams maisto politikos klausimais bei remia kitas iniciatyvas. Pavyzdžiui, NVO atstovai buvo mokyti viešųjų ryšių meno. Todėl NCC yra aktyvi žiniasklaidos partnerė, ir tai stiprina vartotojų pasitikėjimą savo vyriausybe. Taigi, Norvegijos (ir kitų šalių pavyzdžiai) rodo, kaip vyriausybė ir vartotojų organizacijos, dirbdamos kartu, padeda viena kitai ir svarbiausia – vartotojams.

Vartotojų švietimas

Vartotojai kai kuriose šalyse nėra supažindinami su valstybių programomis, skirtomis apsaugoti juos nuo nekokybiškų ir nesaugių maisto produktų. Jiems trūksta informacijos apie naujausias maisto industrijos technologijas. Žemas vartotojų dalyvavimas maisto kontrolėje yra ne dėl vartotojų pasyvumo, bet dėl būtinos informacijos bei švietimo stokos maisto srityje.

Besivystančiose šalyse valstybinės kontroliuojančios institucijos vengia kai kurių vartotojų organizacijų, nes galvoja, kad jos – antagonistinės ir atstovauja vien tik nepatenkintų vartotojų interesams. Tačiau vykstant dialogui tarp valstybinių ir nevyriausybinių institucijų, problemos greičiau išsprendžiamos. Čia tinka pateiktas Norvegijos pavyzdys.

Rekomendacijos

Jungtinių tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) parengė rekomendacijas, kaip užtikrinti vartotojų dalyvavimą maisto kontrolėje:

• Tarp oficialių maisto kontrolės institucijų ir vartotojų organizacijų turi vykti dialogas ir bendradarbiavimas, kad būtų sprendžiami bendri klausimai;
• Tarp vyriausybės, verslo bei vartotojų turi būti vystomos interaktyvios komunikacinės programos;
• Siekiant skaidrinti sprendimų priėmimo procesus, vyriausybė turi paruošti maisto saugos bei ženklinimo aspektus paaiškinančią švietimo ir informavimo medžiagą;
• Nacionalinės industrijos bei vartotojų organizacijos turi aktyviai dalyvauti skleidžiant informaciją apie maisto produktų standartus;
• Vyriausybė maisto kontrolės institucijoje turi įkurti vartotojų ir verslo reikalų skyrių. Šis skyrius turi būti atitinkamai aprūpintas, kad galėtų tinkamai atlikti savo funkcijas;
• Vartotojų organizacijos, kiek tik gali, turi įsitraukti į maisto saugos ir kokybės monitoringą ir, bendradarbiaudamos su maisto kontrolės institucijomis, stiprinti vartotojų apsaugą;
• Maisto industrija turi bendradarbiauti su vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis vartotojų institucijomis bei prisidėti ruošiant ir platinant vartotojų informacinę bei šviečiamąją medžiagą. Tai, be abejo, sustiprins trišalį bendradarbiavimą.