Vienas iš nesąžiningos konkurencijos elementų yra įmonių susitarimai nekonkuruoti, nes tai įmonėms gerokai pelningiau nei konkurencinė kova. Šis stimulas yra tuo didesnis, kuo mažiau tikimybės, jog už tokius susitarimus įmonės nebus nubaustos, t. y. nepatirs neigiamų pasekmių. Būtent todėl konkurenciją ribojančių susitarimų išaiškinimas ir sankcijų už juos paskyrimas, siekiant įmones atgrasinti nuo tokių veiksmų, yra viena iš svarbiausių Konkurencijos tarybos veiklos krypčių.
Kaip nurodoma Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje, visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento. Ypač žalingi vartotojams yra vadinamieji karteliniai susitarimai, kuriais siekiama riboti arba visai panaikinti konkurenciją tarp susitariančių šalių, pvz., susitarimai dėl kainų palaikymo (pakėlimo) arba dėl geografinio rinkų pasidalijimo. Pavyzdžiui, JAV Teisingumo departamentas, vertindamas susitarimų dėl kainų fiksavimo žalą, laikosi nuomonės, kad dėl tokių susitarimų kainos padidėja ne mažiau kaip 10 proc., tačiau kai kuriais atvejais gali padidėti gerokai daugiau. Konkurencijos taryba 2004 m. nustatė tokį atvejį Klaipėdoje: kai kurios vairuotojų rengimo paslaugas teikiančios įmonės susitarė pakelti kainą už šias paslaugas. Susitarimo pasekmė – įmonės paslaugos kainas padidino beveik dvigubai. Iki susitarimo už vairuotojo rengimą buvo imamas 500 Lt mokestis, po susitarimo – 960 Lt. Visoms susitarime dalyvavusioms įmonėms, remiantis Konkurencijos įstatymo nuostatomis ir atsižvelgus į jų pajamas, buvo paskirtos baudos (nuo 500 iki 5 000 litų).
2005 m. gana plačiai nuskambėjo Konkurencijos tarybos atliktas tyrimas dėl taksi paslaugas Vilniaus mieste teikiančių įmonių susitarimo. Atlikus tyrimą nustatyta, jog įmonės susitarė ir apie 20–70 proc. pakėlė taksi paslaugų kainas. Visoms susitarime dalyvavusioms įmonėms, remiantis Konkurencijos įstatymo nuostatomis, atsižvelgus į jų pajamas buvo paskirtos 5 000 litų baudos, o šio susitarimo iniciatorei skirta 50 tūkst. litų bauda. Tiesa, nubaustos įmonės šį Konkurencijos tarybos sprendimą apskundė teismui. Norėčiau pažymėti, jog didžioji dauguma mūsų nutarimų yra skundžiami teismui. Bet, kaip rodo praktika, paprastai teismai pripažįsta Konkurencijos tarybos nutarimus pagrįstais ir teisėtais.
Pažymėtina, jog Konkurencijos tarybai nustačius, kad tam tikros įmonės sudarė draudžiamą susitarimą, taryba negali įpareigoti atlyginti dėl tokių veiksmų vartotojams padarytos žalos, tačiau nuo šių veiksmų nukentėję asmenys (taip pat ir vartotojai) gali kreiptis civiline tvarka į teismą, prašydami priteisti dėl šių veiksmų patirtą žalą. Tiesa, ES tokia praktika kol kas yra labai reta, tačiau Europos Komisija rengia gaires, kaip paskatinti tokią praktiką, kuri yra įprasta JAV. Manome, kad ji įgalintų vartotojams atstovaujančias organizacijas efektyviau ginti vartotojų teises, jei jos pažeidžiamos dėl įmonių antikonkurencinių veiksmų, ypač turint galvoje tai, jog šios organizacijos taip pat turi teisę kreiptis į Konkurencijos tarybą dėl konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimo pradėjimo.
Kita Konkurencijos tarybos veiklos sritis, kuri yra itin reikšminga ginant vartotojų teises – Reklamos įstatymo priežiūra. Konkurencijos taryba yra įgaliota kontroliuoti lyginamąją reklamą bei stebėti, ar reklama nėra klaidinanti. Klaidinančios reklamos naudojimas tiesiogiai ir pirmiausia pažeidžia vartotojų interesus (o lyginamoji reklama, jei ji nėra klaidinanti, paprastai pažeidžia reklamos davėjo konkurentų interesus).
Rinkos ekonomikoje reklama yra pagrindinė priemonė svarbiai ir naudingai informacijai vartotojams pateikti. Reklama stimuliuoja rinkos mechanizmo veikimą, nes naudinga informacija vartotojams padidina jų pasirinkimo galimybes, taip pat suteikia galimybes ūkio subjektams skatinti savo prekių ir paslaugų apyvartą ir veiksmingiau konkuruoti tarpusavyje. Tačiau svarbu, jog ši informacija nebūtų klaidinanti, nes ji gali priversti vartotoją, įsigyjant prekes ar naudojantis paslaugomis, priimti sau nenaudingus sprendimus bei iškreipti konkurenciją.
2004 m. pasižymėjo itin intensyvia konkurencija mobiliojo ryšio paslaugų rinkoje. Deja, neapsieita ir be nesąžiningos konkurencijos. Visi mobiliojo ryšio operatoriai (UAB „Omnitel“, UAB „Tele2“, UAB „Bitė GSM“, UAB „Eurocom“) buvo nubausti už vartotojus klaidinančios reklamos naudojimą. Turbūt kiekvienas iš mūsų prisimename „Omnitel“ reklamą „Faktas juodu ant balto“, kurioje, remiantis Ryšių reguliavimo tarnybos ataskaitos duomenimis, buvo nurodoma, jog lyginant su „Bitės“ bei „Tele 2“ kainomis, „Omnitel“ mobiliojo ryšio kaina geriausia. Tyrimo metu paaiškėjo, jog Ryšių reguliavimo tarnybos ataskaitoje nebuvo informacijos, kuria remiantis galima apskaičiuoti operatorių mobiliojo ryšio kainas, o „Omnitel“, reklamoje pateikdama nurodytą kainą, įvertino ne visas kainos dydžiui įtakos turinčias aplinkybes. Nustatyta, jog „Omnitel“, nurodydama, kad jos kaina geriausia, klaidino vartotojus. Atsižvelgus į minėtos reklamos naudojimo mastą, UAB „Omnitel“ paskirta maksimali bauda, kuri gali būti paskirta nesant sunkinančių aplinkybių – 30 tūkst. litų.
Kaip atsakas į minėtą UAB „Omnitel“ reklamą netrukus pasirodė analogiška UAB „Eurocom“ reklama, kurioje, remiantis Ryšių reguliavimo tarnybos ataskaitos duomenimis, nurodoma, jog lyginant su „Bitės“, „Tele 2“ bei „Omnitel“ kainomis, „Eurocom“ mobiliojo ryšio kaina geriausia. Atlikus tyrimą, konstatuota, jog ši reklama, kaip ir UAB „Omnitel” reklama, klaidino vartotojus. UAB „Eurocom” už klaidinančią reklamą paskirta 16 tūkst. litų bauda.
2004 m. net du kartus už klaidinančios reklamos naudojimą Konkurencijos taryba baudė UAB „Tele 2”. Bendrovė, reklamuodama teikiamų mobiliojo ryšio paslaugų tarifus, vis „pamiršdavo” nurodyti apie ribotas galimybes naudotis šiais tarifais, t. y., kad reklamuojami tarifai galioja tik trumpą laiką arba jais galima naudotis tik savame tinkle. UAB „Tele 2” už klaidinančios reklamos naudojimą ir atsižvelgus į sunkinančią aplinkybę, Reklamos įstatymą pažeidė pakartotinai per metus nuo jai paskirtos sankcijos už šio įstatymo pažeidimą, abu kartus skirtos 60 tūkst. litų baudos.
Vertinant minėtų reklamų įtaką vartotojams, reikėtų pastebėti, kad mobiliojo ryšio paslaugų rinkoje yra labai didelis paslaugų kiekis, jų kainų skirstymo laipsnis taip pat yra labai aukštas, kainos priklauso nuo daugelio aplinkybių (tinklo, kuriame kalbama, paros laiko, kada kalbama ir t. t.), vartotojams sudėtinga palyginti ir įvertinti, kurio mobiliojo ryšio paslaugų teikėjo kainos yra geriausios.
Lyginant praėjusių ir ankstesnių metų Konkurencijos tarybos atliktus tyrimus dėl klaidinančios reklamos, 2004 m. bylos išsiskiria gerokai didesnėmis skirtomis baudomis. Praktika rodo, kad mažos baudos dažnai neturi pakankamo prevencinio poveikio ir neatgraso bendrovių nuo vartotojų klaidinimo. Visi minėti nutarimai šiuo metu yra apskųsti teismams, tačiau tikimės, jog teismai nesumažins paskirtų baudų.
Kaip ir kiekvienais metais, pernai neapsieita be „stebuklingų“ svorį mažinančių priemonių reklamos. UAB „Porektus“ reklamavo metodą svoriui numesti bei garantavo, jog šio metodo pagalba, nesilaikant dietų, t. y. valgant ką tik nori, galima numesti 3–5 kg per savaitę. Aišku, kad UAB „Porektus“ neturėjo tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų, todėl ši reklama buvo pripažinta klaidinančia ir įmonei paskirta 30 tūkst. litų bauda. Konkurencijos taryba skiria ypatingą dėmesį svorį mažinančių priemonių reklamai, nes jos turi didelį poveikį: žmonės, kenčiantys nuo antsvorio yra labai pažeidžiama vartotojų grupė ir lengvai patiki pažadais sumažinti svorį. Tai patvirtina ir UAB „Porektus“ bylos aplinkybės: per 2 mėnesius net 6 tūkst. vartotojų užsisakė reklamuojamą metodą. Beje, šiuo metu Konkurencijos taryboje baigiamas tyrimas dėl kitos UAB „Porektus“ svorį mažinančių priemonių reklamos.
Praktika rodo, kad reklamos davėjai neretai sutinka atlyginti padarytą žalą vartotojams, kurie kreipėsi dėl suklaidinimo, nes Konkurencijos taryba tai gali įvertinti, kaip lengvinančias aplinkybes. Tačiau noriu atkreipti vartotojų teises ginančių organizacijų dėmesį, kad dėl vartotojams padarytos žalos galima pateikti ieškinį civiline tvarka. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai Konkurencijos taryba pripažįsta tam tikrą reklamą klaidinančia: turint Tarybos priimtą nutarimą, teisme iš esmės lieka įrodyti, kad buvo padaryta žala. Deja, kol kas tokia praktika itin reta. Manytume, kad vartotojai bei jų teises ginančios organizacijos galėtų būti gerokai aktyvesnės, o vartotojų išsiieškota žala taip pat turėtų teigiamą prevencinį poveikį klaidinančios reklamos kūrėjams.