Negalima sakyti, kad valdžia nieko nedaro. Rengiamos būsto strategijos ir daugiabučių modernizavimo programos, gyventojai nuolat agituojami burtis į bendrijas ir imtis taip reikalingų iniciatyvų, valstybės lėšomis remiamos gyventojų investicijos į savo daugiabučių namų modernizavimą. Bet pažiūrėjus į rezultatus, tenka pripažinti, kad jie labai atsilieka nuo mūsų norų, planų ir programų, taip pat ir nuo kaimyninių šalių, tokių kaip Lenkija.
Tenka apgailestauti, kad valdžia taip ir neskyrė reikiamo dėmesio nuodugniai situacijos analizei: neapklausė gyventojų, nepabandė pažvelgti į gilesnes priežastis, kodėl taip lėtai vyksta daugiabučių modernizacija. Kodėl tik 20 proc. daugiabučių gyventojų susibūrė į bendrijas ir naujų bendrijų kūrimasis iš esmės sustojo? Kodėl gyventojai tokie pasyvūs ir taip sunkiai priima bendrus sprendimus?
Kad atsakytume į šiuos klausimus, pasižiūrėkime, kas dedasi mūsų daugiabučiuose ir kaip „sugyvenama“ bendroje aplinkoje. Istoriškai susiklostė, kad daugiabučiuose gyvena labai įvairių pažiūrų, norų, skirtingo mąstymo ir skirtingų finansinių galimybių žmonės. Dauguma gyventojų butus gavo nemokamai, tiesa, kentėję ilgus metus ilgose eilėse. Tik kooperatinės statybos namuose susibūrė panašaus ūkiško mąstymo ir galimybių žmonės, butus įsigiję už savo lėšas. Neatsitiktinai daugiausia bendrijų susikūrė ten, kur daugiausia bendraminčių – buvusių kooperatyvų pagrindu.
Savivaldos pagrindą sudaro bendri sprendimai. Jeigu namo gyventojai skirtingai įsivaizduoja savo gerovę, būdus ir savo galimybes ją pasiekti, tai netenka stebėtis, kad priimti bent kiek reikšmingesnius bendrus sprendimus daugiabučio gyventojams praktiškai neįveikiama problema. Neretai sprendimų iniciatorius kaimynai apkaltina negerais kėslais, noru pasipelnyti kitų sąskaita ir pan. Po tokios „atakos“ iniciatoriams praeina ne tik noras siekti bendro sutarimo, bet ir apskritai ką nors daryti. Gaunantys kompensacijas už šildymą gyventojai, pensininkai, mažas pajamas gaunančios šeimos dažniausia sudaro inertišką, bet kokioms permainoms atsparų gyventojų kontingentą. Todėl vyrauja laukimo, neveiklumo atmosfera, tarsi tikintis, kad kažkas ateis ir namą sutvarkys už pačius gyventojus veltui.
Bendrijose taip pat yra savų problemų. Paprastai bendrijos nariai yra ne visi daugiabučio namo gyventojai, todėl juos tenka laikyti nepritarusiais bendrijos įkūrimui. Šitaip viename name susidaro dvi interesų grupės ir atsiranda priešprieša tarp bendrijos narių ir ne narių, iškyla sunkumai, su kuriais gali susidurti bendrija, siekdama įgyvendinti savo sprendimus.
Kodėl niekam nekyla klausimas, kad jau daugelį metų atkakliai peršamas bendrijų modelis galbūt yra nepritaikytas Lietuvos situacijai, neatitinka mūsų gyvenimo? Kad jis tinka tik ten, kur per ilgą laiką susiformavo panašių savo mąstymu ir pajamomis žmonių kolektyvas? Vakarų Europoje visuomenė ilgos evoliucijos išdavoje išsisluoksniavo būtent tokiomis beveik vienalytėmis bendruomenėmis ir grupėmis, todėl gyventojams bendrai tvarkytis daug lengviau. Jeigu priimami bendri sprendimai tokiais svarbiais klausimais, kaip namo renovavimas, gyventojas turi dvi galimybes – arba paklusti sprendimui, arba per nustatytą laiką persikelti į kitą namą, labiau atitinkantį jo poreikius.
Lietuvoje susiklostė padėtis, kad iki šiol neturime tinkamo daugiabučių namų savivaldos modelio, kuris atitiktų per istorinį laikotarpį susiformavusios daugiabučių namų specifikos. Tai esminis trūkumas, kurio kažkodėl nepastebi Aplinkos ministerija, atsakinga už šias problemas.
Manau, reikia didinti daugiabučių namų savivaldos formų skaičių, įteisinant, pavyzdžiui, tokias formas:
Daugiabučių namų savininkų bendrijos (DNSB). Tai būtų aukščiausia savivaldos ir didžiausio savarankiškumo forma. Skirtingai negu yra dabar, bendrijos galėtų būti steigiamos tik tuose daugiabučiuose namuose, kur visi butų savininkai pageidautų tapti bendrijos nariais. Bendrijos galėtų vykdyti ir ūkinę, pelno siekiančią veiklą, o valstybės institucijos neturėtų tos veiklos smulkiai reglamentuoti ar kitaip kištis į bendrijų veiklą.
Daugiabučių namų gyventojų bendruomenės (DNGB, sąlyginis pavadinimas). Šios namų valdymo formos šiuo metu nėra, ji – trūkstamos daugiabučių namų savivaldos grandis. Pagal savarankiškumo lygį DNGB galėtų būti tarpinė tarp bendrijos ir administratoriaus valdymo formos. DNGB būtų steigiama namo butų savininkų paprastos daugumos sprendimu. Butų savininkų ar legalių nuomininkų narystė nenustatoma, tačiau namo, kuriame įsteigta DNGB, gyventojams taikomos valstybės nustatytos bendros gerovės ir veiklos taisyklės. DNGB turi juridinio asmens teises ir sąskaitą banke. DNGB gali vykdyti tik su namo bendrosios nuosavybės priežiūra ir namo renovavimo darbais susijusią veiklą, o komercinė veikla yra draudžiama. Teisiniuose santykiuose su kitais asmenimis DNGB interesams atstovauja ir valstybės taisyklių bei gyventojų susirinkimo nustatytose ribose veiklą vykdo namo bendruomenės įgaliotinis. Namo gyventojų susirinkimas įgaliotinį išrenka iš tame name gyvenančių asmenų arba samdo iš šalies. Jei tokios galimybės nėra, įgaliotinį samdo administratorius. Įgaliotiniu gali būti turintis atitinkamą kvalifikacinį pažymėjimą asmuo. Jis gauna taisyklėse nustatytą atlyginimą (pagal namų kategorijas), mokamą iš namo kaupiamų lėšų, veda supaprastintą apskaitą ir atsiskaito namo gyventojams. Įgaliotinių darbą pasirinktinai kontroliuoja savivaldybės kontrolierius.
Administruojami daugiabučiai namai. Šiai savivaldos formai gyventojų savarankiškumo būtų mažiausiai. Administratoriaus veikla turėtų būti derinama su tam tikrais savivaldos elementais, pavyzdžiui, gyventojų susirinkimo organizavimu svarbiais klausimais arba raštiška jų apklausa ir pan. Ši forma šiek tiek atitiktų šiuo metu administruojamų namų modelį, tačiau administratorius neturėtų teisės daugiabučio namo gyventojams teikti kitų paslaugų, išskyrus administravimą (šiuo metu šio svarbaus reikalavimo nėra, nors tai nustato Civilinio kodekso 4.242 ir 4.243 straipsniai). Administratoriumi galėtų dirbti juridinis asmuo, turintis atitinkamą kvalifikacinį pažymėjimą, o atlyginimas jam būtų mokamas iš namo kaupiamųjų lėšų. Administruojami namai neturėtų nei juridinio asmens teisių, nei sąskaitos banke. Tokie namai galėtų vykdyti tik smarkiai apribotą veiklą, susijusią su namo priežiūra ir privalomųjų reikalavimų užtikrinimu pagrindinėms namo konstrukcijoms, finansuojant šiuos darbus iš namo gyventojų sukauptų lėšų.
Esant bent trims išvardytoms daugiabučių namų savivaldos formoms, palengvėtų gyventojų apsisprendimas, jie turėtų didesnį pasirinkimą nuo didžiausio iki apriboto savarankiškumo. Taip jie galėtų prisitaikyti savivaldos modelį prie savo norų ir galimybių. Gali būti, kad taip pavyktų pašalinti barjerus, šiuo metu kliudančius daugiabučių gyventojams prisiimti daugiau atsakomybės ir geriau tvarkytis savo namuose.
Yra ir ketvirtoji savivaldos forma, organizuota jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Tačiau neatrodo, kad ji būtų tinkama daugiabučių namų priežiūros ir modernizavimo problemoms spręsti. Greičiau ji skirta nedidelėms, gerai organizuotoms ir tarpusavio susitarimą pasiekusioms grupėms. Daugiabučiuose namuose tokia palanki situacija pasitaiko labai retai. Praktika tai patvirtina – ši savivaldos forma daugiabučiuose namuose nepaplito.
Tačiau siekiant deramai tvarkyti ir prižiūrėti namus, vien savivaldos nepakanka. Reikalingos ir lėšos finansuoti namo renovaciją. Labai dažnai pagrindine kliūtimi daugiabučiams namams modernizuoti yra lėšų trūkumas. Daugelis namų nekaupia lėšų namo atnaujinimo fonde, nes nenustatyti privalomi minimalūs kaupiamieji atskaitymai. Atsitikus bėdai, tenka organizuoti rinkliavas ir eilinį kartą susidurti su gyventojų nepasitenkinimu ar finansiniu nepajėgumu. Ši blogybė – dar vienas didelis daugiabučių namų kompleksinės modernizacijos stabdis, todėl ji šiandien praktiškai nevyksta. Į visus pasiūlymus ir agitaciją modernizuoti savo būstą gyventojų atsakymas standartinis – „neturime pinigų“. Todėl būtina, priklausomai nuo namo amžiaus ir būklės, įstatymu nustatyti privalomus minimalius atskaitymus į namo atnaujinimo fondą. Šiam tikslui kaupti lėšas privalo visi namai. Didesnius atskaitymus, nei numato įstatymas, leidžiama, mažesnius – ne. Juk visi namai neamžini, kada nors ateis ir jų gyvenimo pabaiga. Galvoti apie tai reikia jau dabar.