Tai neįmanoma paaiškinti jokia logika, tačiau tokia sistema palanki šilumos tiekėjui, kurio nejaudina, kad sąžiningi, tvarkingus karšto vandens skaitiklius turintys gyventojai mokėjo už kaimynus, manipuliuojančius skaitiklių parodymais ar kitaip slepiančius karšto vandens suvartojimą. Apytikriu vertinimu, dėl tokio tarybos sprendimo per tris praėjusios vasaros mėnesius vilniečiai permokėjo tiekėjui už „gyvatukus“ 1,5-2 mln. Lt.
Tokia ydinga praktika greitai išplito visoje šalyje. Gyventojai ėmė skųstis dėl padidėjusių mokesčių. Deja, jokios reakcijos nesulaukta.
Kadangi Vilniaus miesto tarybos sprendimas prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo nuostatoms, Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija ėmėsi iniciatyvos kreiptis į teismą. Paprašius dviejų Seimo narių paramos, 2006 m. lapkričio 3 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui įteiktas Seimo narių Juliaus Veselkos ir Egidijaus Klumbio prašymas panaikinti Vilniaus miesto tarybos sprendimą, įpareigojant UAB „Vilniaus energiją“ grąžinti vartotojams permokas už „gyvatuką“.
Po dviejų posėdžių, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 22 d. priėmė nutartį, kurios esmė tokia:
Panaikinti minėtą miesto tarybos sprendimą ir įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuoti neteisingai apskaičiuotus mokėjimus už tris 2006 m. vasaros mėnesius ir vartotojų permokėtas sumas grąžinti jiems per šį šildymo sezoną. Taigi, pareiškėjų prašymas patenkintas.
UAB „Vilniaus energija“ ketino apskųsti teismo nutartį Vyriausiajam administraciniam teismui. Jeigu šis teismas paliks nutartį nepakeistą, vilniečiams, gyvenantiems daugiabučiuose namuose, kuriuose neįkurtos bendrijos, turėtų būti grąžinta per šį šildymo sezoną apie 1,5–2 mln. Lt.
Kokia darytina išvada? Esama teisinė bazė leidžia efektyviai ginti šilumos vartotojų teises, o teismai gali priimti objektyvius, viešąjį interesą ginančius sprendimus. Tai teikia vilties ateičiai. Daug kas priklauso nuo mūsų pačių iniciatyvos ir profesionalumo.