Daugelio daugiabučių namų amžius perkopė per penkiasdešimt metų, jiems reikia remonto – einamojo ir kapitalinio, o brangstant šilumai – ir šiltinimo. Kitaip tariant, būtina renovacija.
Dvi svarbios institucijos – Aplinkos ministerija ir Vilniaus savivaldybė – negali atsigirti savo laimėjimais būsto renovacijos srityje. Aplinkos ministerijos išradimas – energijos taupymo programa. Tačiau po gražiu ir madingu terminu „renovacija“ slepiasi visai kiti dalykai. Renovacija – tai paprasčiausias būsto remontas. Ir dažniausia visada dalinis. Reikia perkloti per dešimtmečius sudūlėjusią stogo dangą. Reikia pakeisti blogai įstatytus ir užsandarintus, iš šlapios medienos pagamintus išklypusius langus. Reikia bent padažyti nutrupėjusias blokų sandūras. Teigiama, kad visa tai atsipirks per keletą metų. Žinoma, einamasis remontas padėties nepablogins. Bet ar išspręs pagrindinę problemą – fiziškai ir moraliai susidėvėjusio pastato atnaujinimą?
Einamajam remontui (renovacijai) esą Valstybė skiria milžiniškus pinigus: 10 proc. dengia Vilniaus savivaldybė, o nuo likusios sumos – 27,22 proc. (bet ne 30 proc., kaip skelbia Aplinkos ministerija ir jos padaliniai) Aplinkos ministerija. Žinoma, parama yra, bet reikia nepamiršti palūkanų bankui už suteiktą paskolą. Remonto organizatoriai negali savimi atsidžiaugti, tačiau namų bendrijos tokiu džiaugsmu netrykšta, idėjos nepalaiko ir vangiai sudaro sutartis. Ir ne vien dėl nežmoniškai iškerojusio biurokratizmo. Negalima pamiršti, kad privalomos konsultantų paslaugos bendrijai, t. y. butų savininkams kainuoja apie 5 000 litų, kad pagrindinis renovacijos darbų finansuotojas – būsto savininkas dažniausiai finansiškai nepajėgus. Tarp bendrijų pirmininkų populiarus toks aforizmas: jeigu neturi bėdos, užsiimk renovacija.
Mes esame Europos Sąjungos nariai ir, deja, nepilnaverčiai. Mūsų būstui taikomos kitokios atnaujinimo sąlygos. Austrijoje, pavyzdžiui, 75 proc. būsto kapitalinio remonto sąnaudų dengia vyriausybė. Likusius 25 proc. būsto savininkas sumoka per 25 metus. Bet jeigu jis tampa bedarbiu, rimtai suserga ar tampa invalidu, jo įnašas gerokai sumažinamas arba visai jo nereikia mokėti.
Ne ką geresnė padėtis ir Vilniaus savivaldybėje. Per penkerius metus savivaldybė be konkurso atliko dviejų namų kapitalinį remontą Žirmūnų rajone. 2007 m. savivaldybė šiam tikslui skiria 15 mln. Lt. Ką už šią sumą galima suremontuoti? Turbūt, apie 5–6 devynaukščius arba 4–5 dvylikaaukščius. Tai tik lašas jūroje. Vien Vilniuje yra apie 6 600 daugiabučių namų. Remontuojant tokiu tempu, Vilnius prilygti Bremenui, Zalcburgui ar Prahai galės po 1 000 metų. Ar ne per vėlu?
Keistai atrodo ir pats remontas. Svarbiausia – eksterjeras, gražus fasadas. Kas dedasi viduje – mažai kam rūpi. O ten – didžiausios problemos. Karšto ir šalto vandens, nuotekų vamzdžiai, radiatoriai visiškai susidėvėję. Kasmet viename daugiabutyje būna po 10–12 rimtų avarijų. Kartais užliejami tik ką gyventojų suremontuoti butai. Kartais tenka ardyti sienas ar sandėliukuose įrengtas lentynas. Labai prasta elektros instaliacija. Nuolatiniai saugiklių keitimai klausimo neišsprendžia. Reikia keisti laidus. Kas dedasi po šiluminio mazgo grindimis – vieša paslaptis: vamzdžiai surūdiję, be izoliacijos, o kai kur, ypač komunalinių UAB‘ų prižiūrimų daugiabučių namų šilumos mazguose, laiptinių rūsiuose net nėra sklendžių. Trūkus karšto ar šalto vandens vamzdžiams dažnai atjungiamas vanduo visame pastate. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad po bendrijų ir kitų nevyriausybinių organizacijų kritikos Aplinkos ministerija pranešė: šiemet vyriausybė apmokės net 50 proc. renovacijos sąnaudų. Tačiau vėl visokios išlygos, papildomos sąlygos ir biurokratinės pinklės. Esą tai padės steigtis bendrijoms. Vargu. Bendrijos nesisteigia dėl visai kitų – gerokai sudėtingesnių socialinių faktorių.
Daugiabučių gyventojų problemos prasideda nuo įstatyminės bazės. Būsto klausimus reglamentuoja Civilinis kodeksas, Statybos reglamentas, moraliai pasenęs Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas ir dar pusantro šimto kitų teisės aktų. Kodėl toks informacijos perteklius? Todėl, kad kiekviena žinyba pati sau kuria įstatymus ir norminius aktus. Seimūnai šiuos dokumentus kartais sutrumpina ar pailgina, bet iš esmės nieko nesprendžia. Principinis sprendimas ir sisteminis sureguliavimas galimas tik parengus Būsto kodeksą. Gėda, kad mes jo neturime. Net sovietinės okupacijos metais, 1983 m. buvo priimtas „Lietuvos TSR būsto kodeksas“. O Rusija sugebėjo parengti ir 2004 m. priimti naują Būsto kodeksą. Nejaugi ten gyventojais rūpinamasi geriau, nei pas mus?
Kas gina komunalinių paslaugų vartotojų teises? Kol kas nėra tokios organizacijos. Kartais gelbsti nevyriausybinės vartotojų gynimo asociacijos ir federacijos. Tačiau jos turi tiek daug reikalų, kad komunalinių vartotojų teisių gynimui paprasčiausiai nepakanka laiko. O patys gyventojai yra gan pasyvūs. Vieni todėl, kad neturi laiko, kiti – dėl garbingo amžiaus nebeturi energijos. Politinės partijos prieš rinkimus žada kalnus nuversti, o po rinkimų atsiranda kitų, partijoms svarbesnių reikalų. Pavyzdžiui, pusė savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvavusių partijų žadėjo sumažinti komunalinius mokesčius. Ar tesės? Nebent prieš naujo Seimo rinkimus.
Gal padėtis be išeities? Gal tiesiog reikia nuleisti rankas ir laukti kaip rudenį giedro dangaus?
Alternatyvų yra. Galima jau susikūrusiose ir įsitvirtinusiose nevyriausybinėse vartotojų gynimo organizacijose suformuoti atitinkamą padalinį ar kryptį arba įkurti naują – Komunalinių vartotojų gynimo lygą.
Pasvarstykime apie tai. Gal ir sprendimas atsiras.