LNVF / Apie LNVF / Veikla / Išskirtinės kokybės maisto produktų taryba / Kokybės schemų analizė

Kokybės schemų analizė

2. EGZISTUOJANČIŲ KOKYBĖS SCHEMŲ SISTEMOS ANALIZĖ

2.1. Kokybės schemų rūšys bei raida

Šiuo metu visoje Europos Sąjungos erdvėje egzistuoja daug kokybės sistemų, kurios taikomos maisto gamybos grandinėje. Kokybės sistemos nėra vieningos, jos pabrėžia skirtingus kokybinius reikalavimus ir yra pasiūlytos skirtingų institucijų. Dėl šios priežasties kokybės sistemas apibendrintai galima klasifikuoti pagal šiuos kriterijus:

  • Objektas (maisto grandinė ar vartotojas). Ši klasifikacijos sistema yra viena labiausiai paplitusių ir išreiškia kokybės sistemų esmę. Į maisto grandinę orientuotos sistemos užtikrina kokybinių gamybos reikalavimų laikymąsi grandinės viduje, tačiau vartotojas apie tokių sistemų egzistavimą neinformuojamas – tai vadinamosios „verslas verslui“ (angl. – business to business ( B2B)) sistemos. Tuo tarpu „verslas vartotojui“ (angl. – business to consumer ( B2C)) schemos visų pirma sukurtos vartotojų poreikių patenkinimui ir kokybinių kriterijų įgyvendinimui atsižvelgiant į kokybinius reikalavimus, kuriuos produktui kelia vartotojas. Apie šias sistemas ir jų taikymą atitinkamai produkcijai yra informuojamas vartotojas.
  • Turinys (sistemos reikalavimai). Šie reikalavimai skiriasi priklausomai nuo kiekvienos schemos, jos orientacijos į maisto grandinę ar vartotoją, nuo schemos tikslo, kuriam ji yra sukurta. Vienos schemos pabrėžia aukštesnę maisto saugumo, atsekamumo reikalavimų laikymąsi, kitos orientuotos į maistinių savybių aukštesnę kokybę ar gyvulių gerovės reikalavimų įgyvendinimą.
  • Savininkai. Kiekvienai schemai sukurti reikalinga iniciatyvinė grupė, nustatanti schemos tikslus, standartus, reikalavimus. Priklausomai nuo to, kas inicijuoja sistemos kūrimą ir kam pavedamas sistemos administravimas, standartų kūrimas bei vystymas, schemos gali būti skirstomos į viešas ir privačias.
  • Paplitimo teritorija (vietinės, regioninės, nacionalinės, tarptautinės sistemos). Į maisto grandinę orientuotos schemos dažnai kuriamos tarptautiniu lygmeniu, nes jos nustato standartus, kurių laikantis pasiekiama, kad maisto gamybos, perdirbimo procese laikomasi tų pačių standartų, kurie yra visuotinai pripažinti, taigi, užtikrina maisto grandinės dalyvių taikomų maisto gamybos procesų patikimumą. Schemos, orientuotos į vartotoją, dažniausiai kuriamos nacionaliniame lygmenyje, nes vartotojų poreikiai įvairiose valstybėse skiriasi. Vartotojams įvertinus tokių produktų savybes ir išaugus paklausai vietiniame lygmenyje, šios schemos dažnai išplinta ir tarptautinėje erdvėje.
  • Etapų skaičius maisto gamybos grandinėje . Dauguma schemų siekia visuotinio sertifikavimo, kai į sistemos veikimo sritį įtraukiami visi dalyviai nuo gamintojo iki prekybininko, tačiau nemažai yra ir tokių schemų, kurios orientuotos tik į vieną grandį, pavyzdžiui, ūkininkus ir gamybos procesą.

Išaugus vartotojų poreikiams ir jų reikalavimams maisto kokybei, neišvengiamai reikėjo sukurti maisto kokybės sistemas, atitinkančias vartotojų poreikius. Šios sistemos skiriasi įvairiose valstybėse ir yra vadinamos kokybės užtikrinimo schemomis ( KUS). Jomis siekiama ne tik vartotojų poreikio patenkinimo, bet ir nacionalinės maisto rinkos didesnio konkurencingumo užsienio produkcijos atžvilgiu užtikrinimo. Visos KUS specialiai tam sukurta institucija (standarto savininkė) nustato daugelį techninių reikalavimų maisto gamybai, perdirbimui, transportavimui, pardavimui, taip pat gali nustatyti reikalavimus ir aplinkosaugai bei administravimo tvarkai. Šiose schemose nustatomos sertifikavimo bei inspektavimo taisyklės, taip pat nurodomos nepriklausomos institucijos, įgaliotos atlikti šias procedūras. Produktų ženklinimas šių kokybės schemų ženklais informuoja vartotoją apie specifines pažymėtų produktų savybes, pavyzdžiui kilmės vietą, gyvulių gerovės užtikinimą, natūralumą, arba tam tikrus maisto saugumo užtikrinimo aspektus ir kt. Tokių nacionalinių maisto kokybės schemų pavyzdžiai yra vokiškoji Qualität und Sicherheit (QS), belgiškoji VLAM, olandiškoji Integraal Keten Beheer (IKB) bei kitos. Atsižvelgiant į tai, kad siekiant išnagrinėti visas schemas reikia daug laiko sąnaudų bei į tai, kad visa apimanti analizė nėra tikslinga, aptariamos tik pačios pažangiausios kokybės užtikrinimo schemos, kurių patirtimi galima būtų pasinaudoti kuriant Lietuvos nacionalinę kokybės užtikrinimo schemą.

ES egzistuojančios KUS skiriasi savo politikos formavimu. Vienos iš jų siekia visuotinio dalyvavimo, tai reiškia, kad KUS schemose dalyvauja apie 90 proc. visų sektoriaus dalyvių. Tokiu atveju nelieka pasirinkimo laisvės, nes KUS yra būtina patekimo į rinką sąlyga. Toks produktas yra kokybiškas, tačiau, kadangi reikalavimai taikomi visiems dalyviams, prarandamas išskirtinumo bruožas. Kadangi Lietuvos KUS siekiama sukurti aiškią pridėtinę produkto kokybinę vertę, manytina, kad KUS turėtų siekti ne visaapimančio sektoriaus dalyvių įsijungimo į schemą, o tik dalies, tačiau produktas privalo pasižymėti aiškiomis, išskirtinėmis kokybinėmis charakteristikomis.

Viena iš schemų, orientuotų į vartotoją, yra 1997 metais britų mažmenos prekybininkų inicijuota Eurepgap sistema, kuri išsivystė į žemės ūkio gamintojų ir vartotojų partnerystę. Eurepgap – tarptautinė kokybės užtikrinimo schema ūkio lygmenyje. Tolesnis produkto perdirbimas, gabenimas ir pardavimas nėra Eurepgap reguliavimo objektas, šiems veiksmams taikomi kitų kokybės užtikrinimo schemų reikalavimai. Tokiu būdu užtikrinamas maisto saugumas nuo produkto gamybos pradžios iki pabaigos. Eurepgap valdoma tarybos, pirmininkaujamos nepriklausomo pirmininko. Sektoriniai komitetai svarsto ir sprendžia sektorinius klausimus. Visi komitetai turi po pusę narių iš mažmenos prekybininkų ir pusę iš ūkininkų/tiekėjų atstovų. Sekretoriato funkcijas atlieka ne pelno siekianti organizacija FoodPlus, esanti Vokietijoje. Šios sistemos tikslas yra išvystyti plačiai paplitusius standartus ir procedūras visuotiniam GAP sertifikavimui. Laikantis geros ūkininkavimo praktikos reikalavimų yra sumažinamas žemės ūkio produktų rizikingumas. Atsižvelgiant į tai, kad Eurepgap sertifikavimas tapo ypač populiarus visoje ES ir keliami maisto saugumo ir kokybės reikalavimai pripažįstami kaip visuotiniai, manytina, kad kuriant Lietuvos nacionalinę kokybės užtikrinimo sistemą, būtina atsižvelgti į Eurepgap standartų keliamus reikalavimus žemės ūkio produktų gamintojams, nes siekiant didinti Lietuvos rinkos konkurencingumą, anksčiau ar vėliau šie standartai taps būtina rinkos prieinamumo sąlyga.

Vokietijoje QS schema buvo pradėta taikyti 2000 metais mėsos sektoriuje, vadovaujant Centrinei Vokietijos žemės ūkio pramonės rinkodaros organizacijai ( CMA), dalyvaujant kitoms maisto grandinės įmonėmis bei bendradarbiaujant su Vartotojų apsaugos, maisto ir žemės ūkio ministerija. QS, pagrindinis tikslas – maisto saugumas ir kokybė visose maisto grandinės dalyse. QS schemoje šiuo metu dalyvauja pašarų, mėsos, vaisių ir daržovių, grūdų sektoriai, reikalavimai numatyti visoms maisto grandinės dalims, nuo pašarų gamintojo iki mažmenos prekybininko. Visi produktai, pagaminti pagal schemą žymimi bendru QS kokybės ženklu, kurio viešinimu rūpinasi CMA. Skirtingai nei kitos nacionalinės KUS, QS nėra remiama valstybės, finansuojama tik privačiomis lėšomis. QS turi 3 patariamąsias tarybas – mėsos, vištienos bei vaisių ir daržovių sektoriuose, kurios nustato standarto reikalavimus bei kitas taisykles schemos dalyviams atitinkamame sektoriuje, CMA jose turi patariamojo balso teisę. Patariamosioms taryboms pataria QS patikėtinių taryba, kuri sudaryta iš įvairių sričių specialistų – politikos, mokslo, kokybės vadybos, aplinkosaugos, vartotojų apsaugos bei viešojo administravimo sričių specialistų. QS turi savarankišką sankcijų tarybą, sprendžiančią klausimus dėl sankcijų už padarytus pažeidimus skyrimo.

VLAM yra belgiškoji maisto kokybės schemas koordinuojanti ne pelno siekianti institucija, užsiimanti kokybiškų flamandų produktų vartojimo skatinimu. VLAM finansuojama įvairių sektorių įmonių, flamandų vyriausybės bei ES (parama reklamai). Sektorių veiklą koordinuoja taryba, sudaryta iš svarbiausių profesionalių žemės ūkio, sodininkystės, prekybos bei tiekimo organizacijų atstovų ir formuojanti VLAM politiką. VLAM veikia per 10 žemės ūkio, sodininkystės ir žuvininkystės sektorių, kurie savarankiškai nustato savo organizacinę struktūrą, kokybinius schemos reikalavimus, turi savarankišką biudžetą, politiką bei kiekvienam sektoriui atskirą kokybės ženklą. Pavyzdžiui, „ Certus“ yra kiaulienos produkcijai taikoma schema, kuri apima visas be išimties kiaulienos gamyboje, perdirbime bei prekyboje veikiančias grandis ir detaliai nustato jų pareigas. Šioje schemoje vienas svarbiausių elementų yra atsekamumas, griežta medikamentų, tokių kaip antibiotikai, raminamieji, kontrolė. Be veterinarinės priežiūros svarbūs reikalavimai pašarams bei gyvulių gerovei. Kadangi „ Certus“ schema pasižymi aiškiomis išskirtinėmis savybėmis, jos tikslas yra apimti palyginus nedidelę – 20 proc. visos šalies kiaulienos rinkos. Tuo tarpu vaisių ir daržovių kokybės schema – „ Flandria“ – siekia visuotinumo ir apima daugiau kaip 95 proc. visos Belgijos vaisių ir daržovių rinkos, be to, prekyboje efektyviai veikia aukcionų mechanizmas.

Olandijoje veikianti IKB kokybės schema yra koordinuojama olandų galvijų, mėsos ir kiaušinių produktų tarybos (oland. – Productschap Vee, Vlees en Eieren), kuri yra jungtinis Vištienos ir kiaušinių produktų tarybos bei Galvijų ir mėsos tarybos sekretoriatas. IKB schema veikia visose gamybos grandyse: ūkio, prekybos, skerdyklų, pakavimo perdirbimo ir mažmeninės prekybos grandyse. Pagrindiniai šios sistemos aspektai yra: komunikacija, atsekamumas, veterinarinių vaistų, pašarų, kontrolė, specifinės higienos priemonės.

2.2. Organizacinė KUS struktūra: pripažinimo sistema, dalyviai, sertifikavimo ir kontrolės bei sankcijų sistema

KUS pripažinimo ir ženklo registravimo sistema. Dalyvavimas KUS visuomet yra savanoriškas ir kolektyvinis procesas. Todėl kiekvienai KUS reikalinga iniciatyvinė grupė, detaliai nustatanti standartus ir pasirenkanti sertifikavimo instituciją. Standartai privalo užtikrinti aukščiausio lygio kokybę ir paprastai papildomi specialistų degustacijų įrodymais. Ši medžiaga yra pateikiama autoritetingai ekspertizei, kurios nariais yra ūkininkai, perdirbėjai, tiekėjai, vartotojai bei kiti kompetentingi asmenys. Gavus teigiamą ekspertizės išvadą, standartai yra pateikiami kompetentingai valstybės institucijai (paprastai ministerijai). Institucija, gavusi standartus, turi teisę juos pripažinti iš karto, taip pat gali pareikalauti papildomų duomenų ar papildomų standartų nustatymo, kurie taip pat teikiami tvirtinti kompetentingos ekspertizės. Iniciatyvinė grupė, įteisinusi savo instituciją remiantis teisės aktų reikalavimais, tampa kokybės ženklo ir standarto savininke.

Reikalavimai sertifikavimo ir kontrolės sistemai. Kiekvienoje KUS yra privaloma sertifikavimo ir kontrolės institucija, kuri patikrintų, ar pareiškėjas atitinka visus KUS standarto reikalavimus, sertifikuotų jį naudoti kokybės ženklą bei kontroliuotų kaip sertifikuotas dalyvis laikosi KUS reikalavimų. Kontrolės institucija visose KUS yra nepriklausoma, ja gali būti ir valstybės institucija. Tuo tarpu sertifikavimo institucija gali būti tiek pati standarto savininkė (schemos iniciatorė), tiek nepriklausoma institucija. Kiekvienas KUS dalyvis paprastai privalo užtikrinti savikontrolės mechanizmo veikimą – vidaus auditą.

Valstybės institucijos paprastai KUS dalyvauja tiesiogiai – sertifikuojant KUS dalyvius, arba netiesiogiai - akredituojant privačias sertifikavimo institucijas, arba iš viso nedalyvauja. Sertifikavimo institucija gali būti tiesiogiai akredituojama valstybės institucijų arba nacionalinių akreditavimo tarnybų, įgaliotų atlikti akreditavimo procedūras. Paprastai akredituojant sertifikavimo instituciją reikalaujama LST EN 45011 nustatytų reikalavimų atitikimo. Sertifikavimo institucijos gali būti įgaliotos atlikti ir išorinės kontrolės procedūras, t. y. tikrinti, kaip schemos dalyviai vykdo prisiimtus įsipareigojimus.

Dalyviai. Į vartotoją orientuotos KUS paprastai siekia, kad kiekvienas maisto grandinėje dalyvaujantis subjektas būtų sertifikuotas ir atitiktų schemos standartus. Tokia sistema būtina tam, kad būtų galima atsekti produkto gamybos procesą nuo jo pradžios iki pateikimo vartotojui, tokiu būdu sustiprinama produkto gamybos kontrolė ir, pažeidus reikalavimus, užtikrinama galimybė identifikuoti, kuriame produkto gamybos etape buvo nesilaikoma nustatytų standartų. Galima išskirti šiuos sertifikuotinus grandinės dalyvius: pašarų gamintojai, ūkininkai (gamintojai), vežėjai, perdirbėjai, prekybininkai (tiek didmenos, tiek mažmenos).

Kiekvienas maisto grandinėje dalyvaujantis subjektas turi laikytis jam nustatytų detalių reikalavimų. Priklausomai nuo konkrečios schemos, grandžių skaičius gali skirtis, pavyzdžiui, Eurepgap sistema taikoma tik ūkininkams (gamintojams) tuo tarpu Certus sistemoje reikalavimai nustatomi nuo pašarų gamintojo iki mažmenos prekybininko grandžių. Kiekvienu atveju kuriant schemą, svarbu numatyti, kokie subjektai privalo dalyvauti schemoje, o tai daugiausiai lemia tikslas, kurio siekia kiekviena konkreti schema – apimti kuo didesnę maisto rinkos dalį, patenkinti išrankiausių vartotojų poreikius, užtikrinti atsekamumą ir t.t.

Pažeidimai ir sankcijos. Kiekvienas KUS dalyvis, norintis naudoti schemos ženklą, yra sertifikuojamas. Sertifikavimas reiškia, kad nepriklausoma institucija pripažįsta tokio dalyvio patikimumą ir pajėgumą įvykdyti schemos reikalavimus. Sertifikavus tokį dalyvį būtina užtikrinti, kad jis ir toliau laikytųsi schemos reikalavimų ir nepažeistų savo įsipareigojimų, nes bet koks nusižengimas gali padaryti didelę žalą visiems maisto grandinės dalyviams, visų pirma – pakenkti kokybės ženklo reputacijai. Dėl šios priežasties visose KUS nustatomi privalomi kontrolės institucijos patikrinimai bei sankcijos už reikalavimų nevykdymą. Įvairios KUS nevienodai traktuoja reikalavimus. Kai kurios jų reikalauja vykdyti visus be išimties reikalavimus ir bet kurio iš jų nesilaikymas laikomas pažeidimu. Kitos reikalauja tam tikro procento reikalavimų vykdymo, išskiriant tuos, kurie yra besąlygiškai privalomi, o kurie yra rekomendaciniai ( Eurepgap).

Kiekviena KUS nustato ir sankcijų sistemą. Galima išskirti tokias sankcijų KUS dalyviams rūšis: įspėjimas,bauda, teisės dalyvauti KUS sustabdymas, teisės dalyvauti KUS atėmimas.

Griežčiausia sankcija yra pašalinimas iš KUS bei sertifikato suteiktos teisės žymėti produktą KUS ženklu, anuliavimas.

Be sankcijų , taikomų KUS dalyviams, taip pat numatomos sankcijų, taikomų sertifikavimo institucijoms, rūšys: bauda, teisės sertifikuoti/inspektuoti KUS dalyvius sustabdymas, teisės sertifikuoti/inspektuoti KUS dalyvius atėmimas.

2.3. Vartotojų poreikiai

Kadangi nacionalinės KUS yra orientuotos į vartotoją, kalbant apie KUS galimybes konkuruoti vidaus rinkoje, visų pirma reikia aptarti pagrindinius vartotojų reikalavimus maisto kokybei ir pridėtinę produkto kokybinę vertę sukuriančias savybes, už kurias vartotojas pasiryžęs mokėti aukštesnę kainą.

Šiuo metu vis dar gaunama daug vartotojų skundų dėl maisto produktų kokybės. Lietuvos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis 2004 m. skundai dėl maisto kokybės sudarė 36 proc. visų gautų skundų, o 2005 m. – 37 proc. visų skundų.

Įvairūs tyrimai rodo, kad didėja vartotojų susirūpinimas maisto produktų kokybe. Vertinant Lietuvos vartotojų maisto produktų pasirinkimo kriterijus, pažymėtini šie pagrindiniai:

  • Kilmė. Lietuvos vartotojų instituto 2005 m. atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad vartotojai labai aukštai vertina lietuviškus produktus. Net 44 proc. vartotojų, perkančių ekologiškus produktus prilygina jiems lietuviškus produktus.
  • Kokybės ir kainos santykis. Eurobarometro 64.1 duomenimis 46 proc. Lietuvos vartotojų paklausti pagal kokius kriterijus renkasi maisto produktus, atsakė, kad teikia pirmenybę kainai. Pagal kokybę maisto produktus renkasi 39 proc. vartotojų. Šie pagrindiniai maisto produktų pasirinkimo kriterijai nedaug atsilieka nuo ES vidurkio. 42 proc. ES vartotojų teikia pirmenybę kokybei, o 40 proc. – kainai. Kokybiškesnius produktus renkasi vartotojai su aukštesniu išsilavinimu.
  • Rizika. Eurobarometro 64.1 duomenimis, 79 proc. Lietuvos vartotojų kaip vieną iš maisto produktų rizikos veiksnių nurodė maisto priedus, tokius kaip konservantus, dažiklius, kvapiąsias medžiagas ir kt. Apie 76 proc. Lietuvos vartotojų kelia nerimą antibiotikų ir hormonų likučiai mėsoje, bei tiek pat vartotojų - pesticidų likučiai vaisiuose ir daržovėse. Lietuvos vartotojų instituto tyrimo duomenys rodo, kad vartotojai rinkdamiesi produktus daugiausia dėmesio skiria tinkamumo vartoti terminui (76 proc.), sudėčiai (51 proc.). Todėl darytina, išvada, kad vartotojams labai svarbi maisto savybė - produktų šviežumas.
  • Gyvūnų gerovė. Eurobarometro 63.2 (2005 m.) duomenimis, 58 proc. Lietuvos vartotojų teigia, kad nacionalinėje žemės ūkio politikoje per mažai vietos yra skiriama gyvūnų gerovei ir apsaugai.

Nors šiuo metu Lietuvos vartotojas rinkdamasis maisto produktą vis dar labiausiai atsižvelgia į kainą kaip į pagrindinį rodiklį, visgi ES šalių patirtis bei vartotojų pajamų augimo tendencijos rodo, kad ateityje išaugs poreikis aukštesnei produkto kokybei, užtikrintai atsižvelgiant į vartotojo poreikius, už kurią bus mokama aukštesnė kaina. Taigi kokybiškas, išskirtines savybes turintis ir kompetentingų valstybinių institucijų pripažintas produktas neabejotinai suformuos vartotojų segmentą, kuris pirks tik aukštos kokybės produktus, tuo pačiu toks produktas, užsitikrinęs rinką, bus pajėgus konkuruoti su kitais, pigesniais, tačiau ypatingais kokybiniais reikalavimais nepasižyminčiais produktais.

2.4. KUS maisto produktų savybių skirtumas nuo įprastinių

Išanalizavus reikalavimus, taikomus kiekvienam maisto grandinėje dalyvaujančiam elementui, išskirtini šie pagrindiniai reikalavimai KUS produkcijai, kurių intensyvumas ir griežtumas skiriasi priklausomai nuo konkrečios KUS:

  • Produkto išskirtinumas (skoninės savybės, pakuotė) – produkto žymėjimas KUS ženklu reiškia, kad šiam produktui keliami aukštesni reikalavimai nei įprastiems produktams. Vartotojas turi išskirti produktą iš kitų tarpo kaip kokybiškesnį, dėl šios priežasties produktas privalo pasižymėti išskirtinėmis skoninėmis, o taip pat ir išorinėmis savybėmis – pakuote, spalva ir kt.;
  • Maisto saugumas – kiekvienas produktas, nepriklausomai nuo to, ar jis yra pažymėtas KUS ženklu, ar ne, privalo būti saugus. Dalyvavimas KUS reiškia, kad yra užtikrinama aukštesnio lygio priežiūra ir kontrolė, kad būtų nepažeidžiami reikalavimai, dėl kurių produktas gali tapti nesaugus ir apie tai yra informuojamas vartotojas;
  • Produkto kilmė – dauguma ES narių vartotojų mano, kad vietinis produktas yra kokybiškesnis, nes jie turi daugiau informacijos apie jo gamybos standartus ir sąlygas. Taigi kilmės kriterijus reiškia, kad vartotojui suteikiama informacija apie gamyboje vartojamų sudėtinių dalių kilmę, kuri yra svarbi renkantis produktą;
  • Produkto atsekamumas – produkto atsekamumo reikalavimus nustato ES reglamentai visiems be išimties produktams, tačiau dalyvavimas KUS sustiprina ryšius tarp visų maisto grandinės dalyvių, reikalaujama detalios dokumentacijos vedimo, dėl šios priežasties atsekamumo lygis yra aukštesnis, ir galimybės nustatyti, kurioje grandyje buvo pažeisti reikalavimai, yra didesnės;
  • Aplinkosauginiai reikalavimai – šie reikalavimai nėra būdingi kiekvienai KUS ir yra retesni, dažniau pabrėžiami „skėtinėsė“ KUS, kurios nustato papildomus reikalavimus ir naudoja „skėtinės“ sistemos ženklą;
  • Gyvulių gerovės reikalavimai – šie reikalavimai aktualūs KUS, kurios susiję su gyvulininkystės produktais. Paprastai KUS nustato griežtesnius reikalavimus gyvulių laikymui, šėrimui, gabenimui ir t.t.

2.5. KUS išlaidos, nauda bei trūkumai

Paskutiniais metais daugelis įmonių įdiegė kokybės valdymo sistemas siekiant užtikrinti maisto ir jo gamybos kokybę, tačiau šios priemonės ne visuomet pasiekdavo lauktą rezultatą. Dėl šios priežasties įmonės turi rasti optimaliausią kokybės sistemų derinį, kuris užtikrintų tinkamą kokybės valdymą. Siekiant tinkamai pasirinkti kokybės sistemą, visuomet privaloma įvertinti galimas išlaidas bei KUS teikiamą naudą.

Išlaidos. Vertinant galimas KUS išlaidas, išskirtinos KUS sistemos kūrimo, administravimo bei dalyvavimo KUS sistemoje išlaidos. Pirmosios išlaidos labai priklauso nuo pasirinktos KUS struktūros, tikslų, egzistuojančių kokybės sistemų ir jų išvystymo laipsnio, reglamentavimo detalumo, darbo užmokesčio, reklaminių kampanijų intensyvumo bei kitų rodiklių. Išlaidas, kurias patiria KUS dalyviai (dalyvavimo KUS sistemoje išlaidos), galima skirstyti į šias grupes:

  • Patikrinimų prieš sertifikuojant ir sertifikavimo išlaidos – kiekvienas KUS pageidaujantis dalyvauti subjektas privalo atitikti KUS reikalavimus. Prieš sertifikuojant subjektą yra privaloma patikrinti, ar jis atitinka visas jo narystei keliamas sąlygas;
  • Narystės – kiekvienas KUS dalyvis privalo mokėti narystės mokestį, kuris panaudojamas schemos administravimo, kontrolės išlaidos padengti;
  • Mokymo – dalyvavimas KUS reiškia, kad subjektui taikomi papildomi gamybos, perdirbimo, dokumentacijos vedimo ir kt. reikalavimai. Tai reiškia, kad būtina kelti darbuotojų kvalifikaciją, tobulinti jų įgūdžius, kad jie galėtų atlikti savo funkcijas pagal KUS keliamus reikalavimus;
  • Investicinės – atsižvelgiant į standartus, kuriuos nustato KUS, gali būti, kad subjektas, norintis dalyvauti KUS, yra nepajėgus įvykdyti KUS reikalavimų be papildomų investicijų, dėl šios priežasties būtinos papildomos investicijos siekiant naudoti KUS ženklą;
  • Gamybos, perdirbimo ir kitų procesų analizės – kiekvienas KUS dalyvis privalo detaliai analizuoti visus procesus, kurie vyksta KUS produktų gamybos procese tam, kad būtų užtikrinamas visų produkto kokybinių rodiklių atitikimas KUS reikalavimams;
  • Nusižengimų analizės ir kokybės tikrinimo – be išorinės kontrolės, kurią atlieka sertifikavimo ir kontrolės institucija, KUS dalyvis privalo užtikrinti savikontrolės mechanizmo egzistavimą ir veikimą. Tai tam tikra „dviguba“ (vidinė ir išorinė) kontrolė siekiant sustiprinti nuoseklų KUS reikalavimų vykdymą ir pažeidimų prevenciją;
  • Dokumentacijos – dalyvavimas KUS reiškia, kad jos dalyviui keliami aukštesni dokumentacijos vedimo reikalavimai. Tai visų pirma sietina su atsekamumo principu, kuris yra ypatingai svarbus kiekvienoje KUS.

Nauda yra daugialypė ir turi keletą aspektų:

  • Visų pirma, dažnai dalyvavimas kokybės sistemoje yra patekimo į rinką sąlyga. Šiuo metu daugelis mažmeninės prekybos atstovų reikalauja iš tiekėjų sertifikatų, patvirtinančių, kad šie dalyvauja vienoje ar kitoje KUS. Todėl tam tikrose rinkose be sertifikavimo patekimas į rinką neįmanomas. Visgi, kadangi dalyvavimas schemose yra nemažai kainuojantis procesas, tai gali būti kliūtis patekti į rinką mažiau išsivysčiusioms valstybėms.
  • Dalyvavimas kokybės schemoje reiškia, kad tokį produktą perkantis vartotojas turi galimybę identifikuoti jį ir išskirti iš kitų tarpo kaip kokybiškesnį, saugesnį, sveikesnį žinant, kad jam yra taikomi aukštesni saugos ir kokybės reikalavimai. Nacionalinės KUS kuriamos būtent remiantis detalia ir visapusiška vartotojų poreikio analize. Šiuo atveju akivaizdus yra vartotojo pasitikėjimas tokio produkto kokybe, tuo pačiu užtikrinant jo vartojimą.
  • Kadangi KUS produktui keliami aukštesni reikalavimai nei produktui, nedalyvaujančiam jokioje KUS, toks produktas tampa konkurencingesnis tiek vidaus, tiek užsienio rinkose.
  • Ne mažiau svarbus aspektas yra gamybos, perdirbimo ir prekybos procesams taikomi reikalavimai. KUS užtikrina, kad visos procedūros, taikomos „nuo lauko iki salo“ yra griežtai reglamentuotos, vykdomos bei prižiūrimos.
  • Kompleksinio paramos susiejimo (angl. – Cross compliance) aspektas taip pat yra svarbus veiksnys, lemiantis dalyvavimą KUS. Ūkininkams teikiama parama susiejama su 19 ES reglamentų nuostatų laikymusi. Kai kuriais atvejais šių reglamentų reikalavimai yra tiesiogiai susiję su kokybės valdymo sistemomis.
  • Dalyvavimas KUS sustiprina ryšius tarp toje pačioje schemoje dalyvaujančių įvairių maisto grandinės subjektų, tokiu būdu sustiprinant galimybes užtikrinti atsekamumo reikalavimų laikymąsi bei nuoseklų dokumentacijos pagal tiksliai reglamentuotą sistemą vedimą.
  • Sertifikavimo mechanizmo pagalba KUS dalyviai gali sumažinti tarpusavio sandorių sudarymo kaštus, nes tuo atveju, kai jų kontrahentas yra sertifikuotas naudoti kokybės ženklą, toks partneris vertinimas kaip patikimas, dėl šios priežasties netikrinant jo veiklos ir neabejojant jo vykdomos veiklos ar produkcijos kokybiniais rodikliais.
  • Dalyvavimas KUS taip pat lemia ir tai, kad jos dalyvis gauna didesnes pajamas. Šis aspektas priklauso ir nuo strategijos, kuria remiasi KUS. Tuo atveju, jei KUS pagrindinis tikslas – garantuoti, kad laikomasi teisės aktais nustatytų reikalavimų, dalyviai gauna didesnes pajamas dėl to, kad tokio produkto vartojimas išauga ir jo parduodama daugiau nei kito, schemoje nedalyvaujančio produkto. Tuo atveju, jei KUS politika orientuota į išskirtinio, specifinėmis savybėmis pasižyminčio produkto gamybą, toks produktas yra parduodamas už didesnę kainą, kurią vartotojas pasiryžęs mokėti dėl akivaizdžių produkto aukštesnių kokybinių rodiklių.

Trūkumai. Nepaisant to, kad KUS teikia neabejotiną naudą jos dalyviams, šios sistemos taip pat turi ir neigiamų aspektų. Visų pirma jie kyla dėl to, maisto grandinės dalyviai paprastai bendradarbiauja su keletu tiekėjų bei klientų norėdami išvengti rizikos, kylančios dėl bendradarbiavimo tik su vienu partneriu. Kadangi dauguma partnerių reikalauja skirtingų KUS sertifikatų, maisto grandinės subjektams tenka dalyvauti ne vienoje KUS. Įvairiose pasaulio valstybėse kuriamos schemos nepripažįsta viena kitos, todėl tokio pripažinimo nebuvimas reiškia, kad standartai, kurie taikomi pagal skirtingas schemas dubliuojasi, dažnai net yra vienodi, tačiau KUS dalyvis priverstas dalyvauti keliose schemose, turinčiose savarankiškas sertifikavimo, auditavimo ir kontrolės sistemas, kurioms reikalingos didelės išlaidos, o atliekami veiksmai yra iš esmės identiški ir dažnai yra tik formalumas, nes KUS nepripažįsta viena kitos atliktų procedūrų ir jų patikimumo.

Klientų ir tiekėjų reikalavimai dalyvauti skirtingose KUS gali sukelti neigiamų padarinių dar ir todėl, kad dažnai, pavyzdžiui, ūkininkai gali neturėti pakankamai finansinių išteklių, laiko ar darbo jėgos tam, kad galėtų dalyvauti keliose schemose. Turint tokius ribotus išteklius, netgi prisijungus prie KUS galima negauti pakankamo išlaidų padengimo dalyvaujant kokybės schemoje.

Kiti neigiami KUS aspektai yra šie:

  • ne visi maisto grandinės dalyviai yra pajėgūs prisijungti prie schemų, ypač tie, kurie yra smulkūs ir sertifikavimo bei kontrolės išlaidos jiems yra per didelės;
  • nors vieniems dalyviams dalyvavimas KUS yra patekimo į rinką sąlyga ir yra privalumas, tiems, kurie neturi galimybių dalyvauti KUS, jos užkerta kelią patekti į rinką;
  • maisto grandinės dalyvis, dalyvaujantis konkrečioje KUS negali būti tikras, ar pajamos iš dalyvavimo KUS padengs visas išlaidas;
  • didelė KUS ženklų įvairovė gali klaidinti vartotoją dėl produktui taikomų kokybės reikalavimų bei sukelti abejones dėl maisto saugumo ir kokybės sampratos konkrečioje KUS.

Komentarai

Norėdami komentuoti, turite prisijungti su savo vardu arba užsiregistruoti .

Temos

Archyvas

Pirm Antr Treč Ketv Penk Sat Sekm
          1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31