Viena po kitos ištikusios maisto saugumo krizės – snukio ir nagų liga, kempinligė, paukščių gripas, salmoneliozės protrūkiai – ypač paveikė vartotojų pasitikėjimą maisto saugumu ir kokybe įvairiose pasaulio valstybėse. Auganti konkurencija maisto rinkoje taip pat verčia maisto grandinės dalyvius ieškoti būdų kaip prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų ir didėjančios konkurencijos. Todėl prekybininkai vis dažniau kelia kokybės reikalavimus perdirbėjams, šie savo ruožtu – gamintojams, pabrėždami maisto natūralumą, gamybos skaidrumą, įvairių priedų nevartojimą maisto gamyboje bei kitus aspektus, taip siekdami susigrąžinti vartotojų pasitikėjimą maisto kokybe ir saugumu bei likti konkurencingais didėjant pasiūlai.

Vakarų Europoje šių tikslų pradėta siekti jau gerokai anksčiau. Vienas iš kokybiškų produktų kūrimo būdų yra dalyvavimas kokybės užtikrinimo schemose, orientuotose į gamybos grandinę ar vartotoją, bei produktų ženklinimas kokybės ženklais, kurie suteikia vartotojui informaciją apie produkto kilmę, gamybai taikomus aukštesnės kokybės reikalavimus, specifines produkto savybes bei kelia vartotojų pasitikėjimą jais, užtikrinant vartojimą ir konkurencingumo išlaikymą.

Pažymėtina, kad Lietuvoje ūkininkai, gamintojai bei prekybininkai siekia pakeisti požiūrį į reikalavimus maisto kokybei. Kadangi Lietuvoje kokybės užtikrinimo schemų nėra, susiduriama ne tik su vartotojų nepasitikėjimu maisto kokybe, bet taip pat maisto gamintojai ir pardavėjai turi vis mažiau galimybių atsilaikyti konkurencinėje kovoje su užsienio rinkos kokybiškais produktais.

2006 – 2007 metais Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, bendradarbiaudamas su Pasaulio banku, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija bei Vartotojų institutu, metodiškai vadovaujant Belgijos Gento universiteto profesoriui Xavier Gellynck, atliko tyrimą ”Lietuva: maisto saugumas ir kokybė”. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vartotojai teikia pirmenybę lietuviškiems produktams bei į tai, kad tyrimų duomenys rodo, jog Lietuvoje pagaminti produktai dažnai yra kokybiškesni už analogiškus užsienio produktus, pagrindinis tyrimo tikslas buvo į vartotojų poreikius orientuotos nacionalinės kokybės užtikrinimo schemos sukūrimas ir Lietuvos žemės ūkio sektoriaus konkurencingumo didinimas. Tyrimo metu buvo analizuojamos kokybės užtikrinimo schemos, egzistuojančios įvairiose ES valstybėse narėse, įvertintos Lietuvos žemės ūkio subjektų galimybės gaminti pridėtinės vertės produktus, atlikta vartotojų apklausa siekiant tinkamai parengti į vartotojus orientuotą nacionalinę kokybės užtikrinimo sistemą. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, atsižvelgdamas į ES šalių patirtį bei Lietuvos žemės ūkio ir maisto sektoriaus dalyvių nuomones, pasiūlė keletą galimų schemos rengimo ir įgyvendinimo alternatyvų. Po to, kai buvo pristatyti tyrimo rezultatai, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija aktyviai rėmė kokybės sistemos tolesnį kūrimą. Šiuo metu jau yra priimtos išskirtinės kokybės žemės ūkio ir maisto produktų pripažinimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. 3D-524 (Žin., 2007, Nr. 126-5142), suformuoti išskirtinės kokybės žemės ūkio ir maisto produktų taryba bei komitetas, patvirtintas išskirtinės kokybės produktų ženklas, o netrukus turėtų būti patvirtintos išskirtinės kokybės produktų specifikacijos, sukurtas sertifikavimo mechanizmas, taigi produktai galės būti sertifikuojami ir tiekiami į rinką.