LNVF / Projektai / Konkurencija ir vartotojai / Konkurencijos politika ir stebėsena

Konkurencijos politika ir stebėsena

Ši projekto komponentė buvo skirta Europos vartotojų organizacijų gebėjimui analizuoti konkurencijos įstatymą ir politiką, kaip ir kitus klausimus ar tyrimus, susietus su konkurencijos potekste nacionaliniame bei ES lygiuose, vartotojų požiūriu. Iš dalies konkurencijos sąlygų tyrimas buvo skirtas:

pagerinti partnerių organizacijų žinias apie svarbiausius konkurencijos įstatymo reikalavimus jų šalyse ir svarbiausius konkurencijos įstatymo taikymo atvejus vartotojams;

supažindinti partnerių organizacijas su galimybėmis pademonstruoti savo supratimą konkurencijos įstatymo dalykuose/taisyklėse; identifikuoti tolimesnio mokymosi ir patirties labiausiai reikalaujančius konkurencijos įstatymo aspektus.

Konkurencijos sąlygų apžvalga nagrinėjo institucinius rėmus, kuriuose vyksta nacionalinių konkurencijos tarnybų ir partnerių organizacijų veikla ir parengė partnerių savų nacionalinių konkurencijos taisyklių supratimą. Tai sudarė: ribojančios praktikos traktavimas; konkurencijos taisyklių išimtys; dominuojančios padėties apibrėžimas; piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi; susijungimų vertinimas. Apžvalga taip pat nustatė procedūrinę praktiką, ypač sietiną su vartotojų gynimo organizacijų prieiga konkurencijos politikos dalyvavime. Rinkos priežiūros tyrimo dėka konkurencijos dalykai buvo išnagrinėti trijų produktų rinkos tyrimų (žr. ankstesnį skyrių) srityse, siekiant sudaryti pilną apžvalgą nagrinėtiems sektoriams.

Metodika

Kiekviena dalyvaujanti projekte nacionalinė vartotojų organizacija atliko du teisės aktų tyrimus. Šie tyrimai atsakė į pagrindinius konkurencijos įstatymo ir vartotojams rūpimus pagrindinius konkurencijos klausimus kiekvienoje partnerio šalyje. Taip pat buvo nagrinėjami konkurencijos dalykai kiekvienoje konkrečioje rinkoje, parinktoje partnerių (benzinas, rašaliniai spausdintuvai, paracetamolis). Be to buvo keliami netiesioginiai klausimai, kurių tikslas buvo įvertinti bendrąjį konkurencijos įstatymo taisyklių svarbumo (esmės supratimo) lygį tiek tarp vartotojų, tiek ir verslo grupių.

Fazė I: Pirmoji konkurencijos teisės aktų apžvalga

Pirmoji apžvalga, sudaryta CI vadovo per ankstyvuosius projekto mėnesius, buvo sudaryta iš 10 klausimų rinkinio apie konkurencijos režimo institucinę struktūrą, konkurencijos įstatymo bendrąją prigimtį ir apie atitinkamų institucijų atliktų bylų kiekį. Apžvalga buvo sudaryta taip, kad apimtų kiekvieno partnerio šalies konkurencijos įstatymą ir nukreiptų partnerių organizacijas į svarbiausias konkurencijos įstatymo taisykles jų šalyse, ir jų sąveiką su ES konkurencijos taisyklėmis. Tuo pačiu klausimynas suformavo antrosios teisės aktų apžvalgos pagrindus ir padėjo suformuoti galutinį trijų produktų, kurie bus nagrinėjami, pasirinkimą. Ši apžvalga kiekvienos partnerių organizacijos buvo užbaigta per 2005 m. lapkritį-gruodį.

Fazė II: Antroji konkurencijos teisės aktų apžvalga

Antroji apžvalga buvo sudaryta Britų tarptautinės lyginamosios teisės instituto (BIICL) bendradarbių ir tapo daugiau sukonkretinta informacijos analize nei pirmoji apžvalga. Jos pagrindiniais uždaviniais buvo surinkti informaciją apie nacionalines konkurencijos bylas numatomiems tirti produktams rinkos tyrimo fazėje bei įvertinti žiniasklaidos domėjimosi ir visuomenės pasitikėjimo konkurencijos dalykais mastą, ir vartotojų organizacijų įtraukimą į konkurencijos bylas. Ši apžvalga visų 14 partnerių buvo atlikta 2006 m. gegužę-birželį. Po atsakymų pateikimo papildoma informacija, esant reikalui (t.y. tikslinant atsakymų reikšmes, prašant papildomų bylų, užtikrinant, kad atsakymai būtų kaip galima išsamesni), pagal aplinkybes iš partnerių buvo prašoma per BIICL.

Rezultatų analizė

Abiejų klausimynų atsakymai patikrinimui buvo įvedami į duomenų bazę ir tuomet peržiūrimi BIICL. Šie duomenys tapo BIICL ataskaitos “Konkurencijos įstatymas ir vartotojai: Keturiolikos Europos konkurencijos įstatymų teisinio tyrimo rezultatai’ pagrindu. Pirmoji ataskaitos versija buvo parengta 2006 m. spaly ir išsiųsta komentarams konsultuojančiam ekspertui. Galutinę ataskaitos versiją 2007 m. kovą BIICL įteikė Tarptautiniai Vartotojai (CI).

Ataskaitoje kiekvienai šaliai yra skirtas atskiras skyrius, turintis dalis, liečiančias: Partnerio šalies konkurencijos įstatymo apžvalgą; Institucinę struktūrą; Bausmes ir reikalavimus; Teisinę apsaugą; Vartotojų organizacijas ir jų įtaka konkurencijos bylose; Svarbius konkurencijos dalykus partnerių teisėtvarkoje; Atskleistą suvokimą teisinėje apžvalgoje. Ataskaita nesiekė tapti detaliu partnerių šalyse taikomų konkurencijos įstatymų (ar konkurencijos aktualijų) pranešimu; tikslu buvo pateikti įvairių vartotojų organizacijų pastebėjimus jų siekiuose suvokti ir išsiaiškinti savo nacionalines konkurencijos taisykles bei iš jų kylančius ginčijamus klausimus. Nacionalinių teisės aktų, pateikiamų ataskaitoje, apžvalga buvo atlikta regioniniu požiūriu.

Pagrindinės išvados

ES rėmuose nacionaliniai konkurencijos įstatymai nėra harmonizuoti ir esmingai tarpusavyje skiriasi. Nežiūrint to, kad kiekviena Šalis Narė įtraukė ekvivalentines nacionalines nuostatas pagal Romos Sutarties 81 ir 82 straipsnius, šis projektas pateikia įrodymus, kad vis dar egzistuoja esminiai skirtumai tarp nacionalinių konkurencijos įstatymų. Tokie skirtumai buvo aptikti tiek konkurencijos įstatyme, tiek ir procedūrinėse taisyklėse, siejant su dominavimo ir piktnaudžiavimo apibrėžimais ir susijungimų vertinimo esminiais teisiniai kriterijais.

Kai kurie nacionaliniai įstatymai vartoja dominavimo apibrėžimus, kurie remiasi dominuojančio subjekto turimos rinkos dalimi (pvz., 40 proc. rinkos dalis Čekijos Respublikoje, Lietuvoje ir Maltoje), kai tuo tarpu kitose netaikomi jokie dominavimo apibrėžimai (Italija).

Piktnaudžiavimo (dominuojančia padėtimi) apibrėžimai gali apimti draudimus piktnaudžiauti ekonomine priklausomybe (Graikija, Prancūzija, Italija), ar nesąžininga konkurencija (Lietuva).

Kai kurios šalys susijungimus vertina išimtinai pagal besijungiančių subjektų rinkos dalies matavimus (Graikija, Lietuva ir Olandija), kai tuo tarpu kitos papildomai priima dėmesin besijungiančio verslo pardavimų apimtis (Vokietija, Italija, Slovėnija, Ispanija, Portugalija).

Šie skirtumai yra fundamentalūs, kadangi jie nustato skirtingus ‘žalos’, padarytos kitiems rinkos dalyviams ir/ar vartotojams apibrėžimo standartus, taikomus skirtingose Šalyse Narėse formuluojant konkurencijos bylos. Atitinkamai, šalys, kurios taiko tiksliai apibrėžtą rinkos slenkstį savo susijungimų priežiūros matavimuose ir apibrėžiant dominavimą, turi tendenciją daugiau susitelkti į rinkos struktūrą nei į poveikį konkurencijai ir iš to vartotojams išplaukiančius gaunamas naudas ar praradimus.

Panašūs skirtumai kyla dėl ekonominės priklausomybės koncepcijos apibrėžimo, liečiančio pardavėjo, piktnaudžiaujančio eksploatacija vartotojo ar tiekėjo, neturinčio ekvivalentinės galimybės prekiauti, ekonomine priklausomybe. Toks piktnaudžiavimas gali atsirasti ten, kur atsisakoma tiekimo, nesutinkančio surišti pardavimus, priimti pardavimų diskriminacines sąlygas, ar nusistovėjusių verslo santykių nutraukimas vienašališku būdu, kai kita pusė nepriima neteisėtas verslo sąlygas.

Teisinių įgaliojimų mechanizmo kūrimas

Apžvalga skirtingose šalyse nustatė esminius skirtumus teisinių įgaliojimų kūrime. Pavyzdžiui, aštuoniose iš 14 Narių Šalių viena institucija yra atsakinga pagal teisinius įgaliojimus tiek už vartotojų gynimo, tiek ir už konkurencijos įstatymų įgyvendinimą; kitose šių įstatymų teisiniai įgaliojimai tenka atskiroms institucijoms. Panašu, kad kai kuriose Narėse Šalyse konkurencijos taisyklės yra įgyvendinamos keleto tarnybų, o kitose – vienos tarnybos. Tokios institucinės struktūros priešingybės gali atspindėti, ar įtakoti skirtingus požiūrius į tai, kas yra vartotojų interesai ir vesti prie šalyje dirbančių valstybinių tarnybų nesuderinamumo. Tai gali kelti papildomų problemų nevyriausybinėms vartotojų organizacijoms, kai joms tenka susidurti su keliomis valstybinėmis tarnybomis. Dar daugiau, vartotojų gynimo įstatymų ir konkurencijos įstatymų įgyvendinimas per atskiras tarnybas gali riboti priemonių, panaudotinų vartotojų organizacijomis, visumą.

Vartotojų procedūrinės teisės

Individualaus vartotojo ir vartotojų organizacijų procedūrinės teisės nėra vienodos skirtingose šalyse. Pavyzdžiui, kai kuriose Narėse Šalyse vartotojų organizacijos gali tik pradėti veiksmus dėl konkurencijos taisyklių pažeidimų sustabdymo ar antikonkurencinės praktikos nutraukimo (draudžiamoji teisinė priemonė) vartotojų vardu, bet negali pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo vartotojų vardu. Kitose šalyse vartotojų organizacijos gali siekti vien tik žalos atlyginimo, bet negali imtis teisinių veiksmų nutraukti antikonkurencines praktikas. Net jei vartotojų organizacijos pradeda veiksmus dėl žalos atlyginimo, tokių veiksmų efektyvumas gali būti kliudomas, jei suinteresuotos ginčo šalys yra verčiamos aktyviai dalyvauti byloje (optavimo modelis), kaip yra taikoma Ispanijoje, Lietuvoje ir D.Britanijoje. Tolimesnės kliūtys gali atsirasti jei vartotojų organizacijos negali savarankiškai teikti ieškinį, apribojant jų įgaliojimus tik tolimesnio persekiojimo ieškiniais dėl žalos atlyginimo, kai pažeidimai jau yra nustatyti konkurencijos tarnybos.

Vartotojų organizacijų vaidmens pripažinimas

Apžvalga nustatė Narių Šalių nevienareikšmiškumas apibrėžiant vartotojų ‘teisėtų interesų’ sąvoką, net atskiros šalies viduje ji traktuojama įvairiai (pvz. skirtingos Vokietijos teismų interpretacijos).

Pripažinimas, kad vartotojų organizacijos turi teisėtus interesus yra esminis tokių organizacijų dalyvavimo konkurencijos bylose/ konkurencijos arenoje bruožas. Nežiūrint to, kad kai kurios Narės Šalys mato vartotojų organizacijas kaip subjektus, turinčius teisėtus interesus, leidžiančius joms atstovauti vartotojus teisinėse procedūrose ir prieš valstybines konkurencijos tarnybas, tai nebūtinai taikoma kitose šalyse (pvz. Slovėnija)1 . Tas pat liečia ir ‘teisėtų interesų’ sąvokos apibrėžimą konkurencijos bylose, kai reikalaujama prašytojo apibrėžti patirtą esminį finansinį nuostolį ar riziką jį patirti, ar patekti į konkurenciniu požiūriu nenaudingą padėtį, nes vartotojų organizacijos, kaip taisyklė, pačios savaime nepatiria jokios žalos. Todėl jos negali būti traktuojamos turinčios teisę ieškoti žalos atlyginimo tiesiogiai nukentėjusių vartotojų vardu (ypač tais atvejais, kai vėliau pripažįstama vartotojo individualiai patirta nedidelė žala). Prasmė, kurią vartotojų organizacijos suteikia ‘teisėtumui’ tarp šalių taip pat yra skirtinga – pavyzdžiui, jos gali atstovauti vartotojus prieš konkurencijos tarnybą, bet ne teismų bylose; arba jos gali imtis teisinių veiksmų dėl konkurencijos įstatymo pažeidimų nutraukimo, bet negali teikti ieškinių dėl žalos, kadangi jos nėra patyrusios tiesioginės žalos (pvz. Olandijoje). Pagal optavimo modelį vartotojų organizacijos taip pat yra priklausomos nuo individualaus vartotojo noro dalyvauti ieškovu byloje.

Vartotojų interesų gynimas nėra pripažintas kaip atskiras dalykas kai kuriose nacionalinėse konkurencijos taisyklėse

Nacionaliniai įstatymai pagal Romos Sutarties 81 ir 82 straipsnius apibrėžia sąvoką ‘vartotojai’ ne tik kaip galutinius vartotojus, bet ir kaip tarpinius vartotojus (verslai, kuriems reikalingi produktai jų prekybos cikle)2. Be to, priimtos nacionalinės ES konkurencijos dalykų interpretacijos yra tokios, kad atvejui, kai ribojanti praktika sukuria pridėtinę vertę vartotojams, nėra privaloma parodymui, kad visa tokia vertė atiteks vartotojams, apsiribojant tuo, kad tik ‘teisinga dalis’ bus jiems pasiūlyta.

Priešingai nei pagal Romos Sutarties 82 straipsnio pažodinį skaitymą, ne visi atitinkami nacionaliniai teisės aktai teikia dėmesį vartotojo žalai kaip piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi išdavai (pvz. Italija). Ši išlyga rodo, kad kai kurios šalys pabrėžtinai nuo antikonkurencinės praktikos saugo visų pirma tarpinių vartotojų interesus, antrame plane paliekant galutinius vartotojus.

Vartotojų organizacijos gali dalyvauti konkurencijos arenoje įvairiais būdais

Vartotojų organizacijų dalyvavimo galimybes galima padalinti į:

Ex-ante (pirma galimo pažeidimo). Tai apima dalyvavimą teisinėse procedūrose, konsultacijas ir pastebėjimų apie numatomą susijungimą ar prašymą dėl išimčių pateikimą.

Ex-post (po to, kai įtariamas pažeidimas įvyko, ar, pavyzdžiui, esant konkurento ar tarpinio vartotojo iškeltų bylų). Dalyvavimas gali apimti: bendrų su konkurencijos tarnyba skundų padavimą; žalos atlyginimo vartotojų vardu siekimą (tokių, kaip reikalavimų žalos atlyginimui ar antikonkurencinės praktikos nutraukimui teikimas); skundus prieš konkurencijos tarnybos nutarimus; trečiai šaliai, tiesiogiai neįtrauktai į bylą, draugiškos informacijos parengimą ar interpretacijų teikimą (Italija, Slovėnija ir Ispanija), ir galimybes prisijungti prie vykstančios bylos (Prancūzija, Danija, Portugalija).

Tyrimas rodo, kad vartotojų organizacijų dalyvavimas ex-ante stadijoje gali būti sėkmingesnis (jei ne daugiau) nei ex-post įsiterpimas (teisiniai veiksmai ir formalūs skundai). Tai yra dėl santykinai mažesnių kaštų ir santykinai mažesnės reikalaujamų įrodymų naštos dėl konsultacinių arbitražų – kur dalykai yra viešasis interesas (pvz. užregistruoto konkurencijos tarnyboje numatomo susijungimo potekstės) – lyginant su teisinėmis procedūromis. Ex-post vartotojų organizacijų dalyvavimas yra svarbus šio tyrimo atradimas, išryškėjęs sąryšyje su vartotojų organizacijų sunkumais dėl paracetamolio ir rašalinių spausdintuvų kasečių rinkos struktūros informacijos gavimo, pabrėžiantis vartotojų organizacijų poreikį turėti priėjimą prie būtinos informacijos siekiant atstovauti vartotojų gerovės siekį nagrinėjant numanomus pažeidimus. Turint ribotus tyrimų resursus ir galias vartotojų organizacijos, panašu, susidurs su sunkumais renkant įrodymus dėl antikonkurencinės praktikos ir jų poveikio vartotojams buvimo (tokio, kaip kainų fiksavimo susitarimų įrodymas ir kitos piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi praktikos). Efektyvus dalyvavimas ex-ante etape tokiuose reikaluose kaip susiliejimų kontrolė ar antikonkurencinių susitarimų privilegijos gali pasitarnauti pagelbėti išvengti antikonkurencinės rinkos struktūros susidarymo ar ribojančios praktikos iškilimo į pirmą planą. Tuo pačiu žalos atlyginimo dėl piktnaudžiavimų atsiradimų (ex-post) poreikis bus sumažintas. Ex-ante panaudojimas taip pat gali pasitarnauti sustiprinant dėmesį konkurencijos įstatymui, tiek ir konkurencijos tarnybos vartotojų perspektyvos svarbos konkurencijos politikos formavimo ir įgyvendinimo procese pripažinimui.

Sėkmingo vartotojų organizacijų ex-ante dalyvavimo teisinėse procedūrose pavyzdžiu galėtų būti prancūzų partnerio įtraukimas į mažmeninio sektoriaus kainodaros taisyklių pakeitimus (Loi Galland byla).

Tačiau, nežiūrint ex-ante naudojimo potencialaus efektyvumo, tyrimas parodė, kad vartotojų organizacijos dažniausiai linksta veikti pildydamos skundus (t.y. ex-post). Priežastys gali glūdėti ribotuose resursuose ir ekspertinio pasirengimo trūkume tinkamai atsiliepti į daugialypius poreikius bei trumpą laikotarpį atsakymams į paklausimus, o taip pat aiškių formalių ar neformalių ex-ante dalyvavimui taisyklių nebuvimas.

Nesubalansuotas interesų grupių atstovavimas konkurencijos tarnybose (tarybose) gali netiesiogiai atsiliepti jos nešališkumui pagal prioritetus ir veiksmus. Pavyzdžiui, Danijoje, iš 17 Danijos konkurencijos tarybos narių tik vienas yra paskirtas pagal vartotojų organizacijų rekomendacijas, kai tuo tarpu septyni yra paskirti prekybos organizacijų. Kita vertus Lenkijos Geros ekonomikos praktikos taryba (patariamoji ir nuomonės formavimo institucija) turi lygų skaičių atstovų iš verslo ir vartotojų organizacijų (po penkis kiekvienai iš 15 bendro skaičiaus), o likę nariai yra parinkti pagal jų žinias ir patirtį.

Egzistuoja nacionaliniai santykių tarp nacionalinių konkurencijos tarnybų ir nevyriausybinių vartotojų organizacijų nesuderinamumai.

Santykiai tarp konkurencijos tarnybų ir vartotojų organizacijų yra skirtingi įvairiose šalyse. Daugelyje Narių Šalių (pavyzdžiui, Kipras, Čekija, Danija, Prancūzija, Italija, Olandija, Lenkija, Ispanija ir D.Britanija) santykiai yra nusistovėję. Tokių santykių priemones sudaro: supratimo memorandumai tarp konkurencijos tarnybos ir vartotojų organizacijų (Čekijos Respublika); vartotojų organizacijų dalyvavimas konkurencijos tarnybos/tarybose patariamose grupėse (Danija, Prancūzija, Lenkija); dalyvavimas reguliariuose susitikimuose (Olandija) ir formalios konsultacijos (Ispanija); nacionalinio vartotojų reikalų pareigūno paskyrimas (Olandija, Italija); bei teisė teikti ekspertų liudijimus (Prancūzija) ir pranešimus (Italija ir Malta).

Formalių santykių tarp konkurencijos tarnybos ir vartotojų organizacijų nėra Maltoje, Lietuvoje, Slovėnijoje ir Vokietijoje.

Vartotojų organizacijos susiduria su kliūtimis, dalyvaudamos konkurencijos arenoje.

Nežiūrint nagrinėtų aukščiau įvairių kelių dalyvavimui, vartotojų organizacijos nėra pilnai įtrauktos į konkurencijos dalykus dėl ribotų resursų ir/ar riboto priėjimo prie informacijos (kai kuriais atvejais nėra teisinių procedūrų jų dalyvavimui). Kaip to išdava daug vartotojų organizacijų koncentruojasi tiekdamos teisines konsultacijas ir mokymus individualiems vartotojams, teikdami mažiau dėmesio įsitraukimui į konkurencijos tarnybos darbą ar į teisines konkurencijos bylas.

Kai kuriose šalyse vartotojų organizacijos yra tiesiogiai varžomos procedūrinių taisyklių.

Tai gali apimti poreikį būti ieškovu dėl:

didelio skaičiaus individualių vartotojų sutikimo, kai jų įtraukimas yra būtinas reikalavimui dėl žalos atlyginimo (optavimo modelis, nagrinėtas aukščiau);

‘tiesioginės žalos’ patvirtinimo pagal reikalavimą nustatyti teisinį interesą nagrinėjamame reikale ar byloje, sudarant trukdymus vartotojų organizacijoms atstovaujant vartotojus, kadangi pačios organizacijos nebūna patyrusios kokių nors nuostolių (pavyzdžiui, Slovėnijoje, vartotojų organizacijos negali dalyvauti konkurencijos tarnybos procedūrose ar daryti teisinius veiksmus konkurencijos bylose). Kadangi individualūs vartotojai negali gerai savarankiškai imtis veiksmų dėl potencialių kaštų ir sunkumų, ši situacija gali reikšti, kad nėra efektyvių priemonių patirtai žalai atlyginti.3

Pateikti įrodymus, kad vartotojai yra nukentėję per patirtą ‘esminį’ finansinį nuostolį. Tai taip pat sudaro vartotojams procesines kliūtis, kadangi individualiai vartotojai gali patirti tik nežymius finansinius nuostolius, kai tuo tarpu kolektyvinis nuostolis tampa esminiu.

Tenkinti kriterijus, sukurtus įrodyti, kad vartotojus atstovaujančios institucijos tai daro išties praktiškai. Pavyzdžiui Vokietijoje tik vartotojų patariamieji centrai ir vartotojų organizacijos, palaikomi viešųjų fondų, yra pripažįstami teisėtomis vartotojų atstovėmis konkurencijos tarnybos procedūrose (ir tuo nustatant, kad jų interesai yra, ar tikėtinai bus, esmingai paveikti). Tokiu būdu, neleidžiant kai kurioms Vokietijos vartotojų organizacijoms dalyvauti konkurencijos reikaluose, tai taip pat gali atsiliepti Which? D.Britanijoje ar panašioms vartotojų organizacijoms kitose ES šalyse panašiai elgtis, jei jos negauna paramos iš viešųjų fondų.

Tais atvejais, kai net jei vartotojų organizacijos yra pripažįstamos teisėtu vartotojų atstovu, gali atsirasti formalių kliūčių (procesinių apribojimų) jų dalyvavimui. Pavyzdžiui jos gali būti apribotos veikimui nutraukti antikonkurencinę veiklą(ir negalėti parengti skundų dėl nuostolių, žr. aukščiau), ar negalėti siekti žalos atlyginimo kol konkurencijos tarnyba nenusprendė, kad piktnaudžiavimai rinka buvo.

Vartotojų organizacijos gali iki šiol susidurti su sunkumais, teikdamos atstovaujantį ieškinį dėl žalos nurodytų vartotojų vardu (kaip yra reikalaujama pagal optavimo modelį) kai vartotojai paprasčiausiai nenorės prisijungti prie tokio ieškinio. Be optavimo modelio (kuris buvo pritaikytas Portugalijoje ir Kipre) buvimas, kai vartotojų organizacijos gali daryti veiksmus vartotojų viešojo intereso vardu nereikalaujant prisijungimo, gali įveikti šią kliūtį.

Kitose instancijose vartotojų organizacijoms bus suteikta autoritetinga teisė (gebėjimai siekti žalos atlyginimo juridinėse procedūrose) tik tuo atveju, jei buvo padaryti ‘reikšmingi bandymai siekti veiksmų tikslų per konsultacijas su atsakovu’, ar kai konkurencijos tarnyba patyrė nesėkmę priimant sprendimą (Čekija).

Vartotojų organizacijų vaidmuo gali būti veikiamas procedūrinėmis kliūtimis pagal konkurencijos tarnybos priimtus sprendimus dėl skundų, nesančių teisinio nagrinėjimo subjektu (pvz. Danija); ar tais atvejais, kai vartotojų organizacijos gali paduoti skundą tik tuo atveju, jei jos buvo pradinių procedūrų šalis; ar, kai skundas yra pateiktas pirmąja instancija konkurencijos tarnybai, jos yra proceso subjektas, kuris padarė pirminį sprendimą.

Skundų teikėjų ir trečiųjų šalių gebėjimas skųsti konkurencijos tarnybos sprendimą (o ne nagrinėti konkretų skundą per teisines procedūras) yra labai galingas, kadangi tai užtikrina tarnybos atidesnį darbą su savo sprendimais, žinant, kad jis turės būti apgintas teisme. Žiūrint toliau, net tuo atveju, kai vartotojų organizacijos oficialiai gali apskųsti konkurencijos tarnybos sprendimus, tai gali būti sunku padaryti, jei konkurencijos tarnyba nėra įpareigota viešai paskelbti savo sprendimus, bet tik privalo informuoti suinteresuotas šalis; vadinasi, vartotojų organizacijos gali net nebūti supažindinamos su tokiu sprendimu (pavyzdžiui, kai jos neteikia pradinio skundo).

Vartotojų organizacijų įgaliojimai pagal konkurencijos įstatymus turi tendenciją būti ribojamais lyginant su jų įgaliojimais pagal vartotojų gynimo įstatymus.

Kai kuriose Šalyse Narėse keletas kliūčių, su kuriomis susiduria vartotojų organizacijos, buvo pašalintos vartotojų gynimo teisės aktuose, tačiau liko konkurencijos teisės aktuose. Pavyzdžiui, D.Britanijos Įmonės Įstatymas, 2002, leidžia vartotojų organizacijoms suteikti teisinius įgaliojimus kai kuriems vartotojų gynimo aspektams, bet tik ne konkurencijos dalykams. Lenkijos Civilinio proceso kodeksas leidžia vartotojų organizacijoms pateikti teismui savo požiūrius rezoliucijos pavidale ar teigimus tik vartotojų gynimo bylose, bet ne konkurencijos bylose. Vartotojų organizacijų didesnės procedūrinės teisės pagal vartotojų gynimo įstatymą gali siųsti signalą dėl didesnio laipsnio pripažinimo (teisėtumo) vartotojų organizacijų dalyvavimui jų ‘tradicinėse’ veiklose.

Konkurencijos tarnybos linksta pripažinti vartotojus nukentėjus dėl pažeidimų tik tuomet, kai nagrinėjama rinka yra tiesiogiai nusitaikiusi į galutinius vartotojus

Konkurencijos tarnybos yra linkusios susitelkti ties galutinių vartotojų interesais, kai numanoma, kad konkretūs tiekėjų veiksmai turės vartotojams tiesioginį poveikį – pavyzdžiui komunalinių ir energetikos paslaugų, telekomunikacijų, įskaitant mobiliuosius telefonus, sektoriuose (Danija, Kipras ir Čekija) ir specifinėse mažmeninės prekybos rinkose (maisto sektorius Kipre ir Danijoje). Suprantama, vartotojų organizacijos taip pat dažniausiai teikia skundus, kai paprastas vartotojas patiria matomai tiesioginę žalą. Pavyzdžiui 2005 m. lapkrityje trys Prancūzijos mobiliojo ryšio operatoriai buvo apkaltinti ir pripažinti kaltais dėl strateginės informacijos keitimosi tikslu stabilizuoti savo turimas rinkos dalis 2000-2002 metais ir už vienalaikį savo mažmeninių kainų pakėlimą. Prancūzijos konkurencijos taryba nustatė jiems sumokėti 543 milijonų Eurų bendrą baudą. Sekdama šiuo pasiekimu Prancūzijos vartotojų gynimo organizacija UFC-Que Choisir ėmėsi Prancūzijos vartotojų vardu atskirų veiksmų 2006 m. spalyje. Kitose instancijose konkurencijos tarnybos atkreipia dėmesį į tai, kaip praktika veikia konkuruojančių tarpinių vartotojų interesams.

Visumoje projekto dalyvių organizacijos supranta konkurencijos dalykų svarbą savo šalyse.

Organizacijos turės naudą iš tolimesnių mokymų apie vartotojų ‘žalos’ koncepciją ir jos interpretaciją savuose nacionaliniuose teisės aktuose, konkurencijos tarnybose ir teismuose. Tai nekelia nuostabos, kadangi dalykas yra techninis, susietas su konkurencijos įstatymu, kuris vis dar karštai diskutuojamas tarp ekspertų.

Viešojo informavimo ir pasitikėjimo gerinimas

Šios programos tyrime dalyvaujančios organizacijos vertino viešojo pasitikėjimo konkurencijos įstatymu ir bylomis aspektus. Jie neatliko naujų apklausų vietose, bet pateikė savo asmeninius pastebėjimus bei žiniasklaidos ir vartotojų lūkesčių patirtį, pastaruosius vertindami penkių balų skalėje.

Apie žiniasklaidos domėjimąsi nagrinėjamais klausimais pranešė visų šalių atstovai, tačiau gilesnis reikalo suvokimas nustatytas Prancūzijoje, Kipre, Lietuvoje, Slovėnijoje ir Portugalijoje, o mažesnis Čekijoje, Danijoje, Vokietijoje, Maltoje ir Lenkijoje. Pasakojimams apie populiarių produktų ir paslaugų ‘plėšikaujančias kainas’ potencialus vartotojas teikia didžiausią dėmesį – pavyzdžiui, rungtynių bilietai ir futbolininkų marškinėlių kopijos, dujų tiekėjai, turizmo paslaugų operatoriai, mobilūs telefonai, mažmeninė prekyba, taksi ir dantistai. Žinios apie bylos pradžią ir pabaigą sulaukdavo didžiausio dėmesio, ypač jei reikalas liesdavo pagrindines nacionalines kompanijas ar interesų grupes. Bendrieji žiniasklaidos pranešimai dažniausiai pabrėžia kainų klausimus, kai tuo tarpu kompleksinių bylų teisines analizes linkę daugiau palikti specialiajai ir ekonomikos spaudai. Tai gali riboti vartotojų pasitikėjimą konkurencija – pavyzdžiui, Prancūzijoje, antikonkurenciniai susitarimai tarp bankų susilaukė kuklaus žiniasklaidos dėmesio, nežiūrint to, kad tokių susitarimų pasekmėje galėjo būti apribotos visų vartotojų galimybės gauti paskolas.

Dalyviai pažymėjo, kad žiniasklaida ne visuomet paremia vartotojų organizacijų požiūrį.

Aštuonių Šalių Narių dalyviai pažymėjo pasitikėjimo konkurencijos reikalais gerą lygį (rezultatas 4-5 su skale nuo 1 iki 5), kai tuo tarpu kitose šalyse pasitikėjimo lygis buvo santykinai žemas (1-2).

Bendrai kalbant, vartotojų pasitikėjimas buvo žemesnis naujose Šalyse Narėse lyginant su senosiomis Šalimis Narėmis. Suprantama, kad pasitikėjimas konkurencijos bylomis, dažniausiai, buvo aukštesnis nei pasitikėjimas konkurencijos įstatymu ir jo principais. Tačiau jokio reikšmingesnio ryšio tarp šio fakto ir žiniasklaidos dėmesio pilnatvės nebuvo rasta.

Šis tyrimas parodė, kaip yra svarbu konkurencijos ir jos bylų dalykuose tinkamai nukreipti žiniasklaidos dėmesį į vartotojų organizacijų svarbą. Viešas pasitikėjimas ir palaikymas yra reikšmingi faktoriai vartotojų informavimui apie vartotojų organizacijų atliekamų veiksmų savo darbe svarbą ir keliant vartotojų pasitikėjimą konkurencija kasdieniniame gyvenime.

1 Pagal Slovėnijos vartotojų gynimo įstatymo 74 straipsnį vartotojų organizacijos gali prieštarauti visų rūšių neteisėtoms sutartinėms sąlygoms, bet neapimant atvejų, kur yra konkurencijos įstatymo nesilaikymas

2 Kamiel Mortelmans ir Stewart Watson “Vartotojo supratimas Bendrijos įstatymuose: Loterija?” – Julian Lonbay leidinyje ‘Europos vartotojo teisinės padėties įvedimas’ (BIICL, Londonas, 1996), p. 38.

3 Individualūs vartotojai nenoriai sieks žalos atlyginimo dėl santykinai aukštų kaštų (įskaitant laiką ir pinigus) lyginant su kiekvienam individualiam vartotojui padarytos žalos dydžiu; vartotojų tendencija susitelkti ties jų gamybine veikla (ar pajamomis) ir nežinomybė, liečianti netiesioginio pirkėjo autoriteto teisę antimonopoliniuose skunduose. Orit Dayagi-Epstein “Vartotojų intereso atstovavimas vartotojų organizacijomis – išsigelbėjimas masėms?” 2007, 3(2) Konkurencijos teisės apžvalga 209, 211-212,229,234.

Komentarai

Norėdami komentuoti, turite prisijungti su savo vardu arba užsiregistruoti .

Temos

Archyvas

Pirm Antr Treč Ketv Penk Sat Sekm
  1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31