Jau pasiekėme tokį lygį, kai vienas ministras, nesiskaitydamas su LR Civilinio kodekso nuostatomis ir Vyriausybės nutarimu, priima Taisykles, leidžiančias diskriminuoti savivaldybių butų nuomininkus, o kitas ministras, būdamas apie tai gerai informuotas, nė nesiruošia ištaisyti savo pirmtako padarytų teisės aktų pažeidimų ir laikosi tos pačios diskriminacinės nuostatos.
Nevyriausybinių vartotojų asociacijų tyrimai rodo, kad šalyje nėra tokio pardavėjo, paslaugų teikėjo, kurio vartotojams pateikiamos standartinės sutartys nebūtų vienašališkos, jose neįrašomos esminės vartotojų teisių sąlygos.
Tai, kad Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba faktiškai neatlieka esminių savo funkcijų (įgyvendinti valstybinę vartotojų teisių gynimo politiką, koordinuoti ir ginti vartotojų ekonominius interesus, prižiūrėti vartojimo prekių bei paslaugų rinką ir vartotojams skirtą reklamą, atlikti vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo kontrolę) taip akivaizdu, kad neverta net įrodinėti.
Seimo narių B. Paužos, E. Klumbio pasiūlymą ir Seimo pritarimą nustatyti būsimos Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (Tarnybos) pavaldumą Vyriausybei vartotojų asociacijos vertino kaip pripažinimą, kad Taryba neatlieka savo esminių funkcijų ir tai vienintelė išeitis iš susidariusios padėties. Seimo narys vidaus reikalų ministras R. Šukys, svarstant šį klausimą Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete, dalykiškai ir nuosekliai įrodė, kad vartotojų teisių apsauga ir gynimas yra nepatenkinami ir vis blogėja, kad Taryba yra nepajėgi atlikti savo esminių funkcijų ir jų neatlieka. R. Šukys atkreipė dėmesį, kad vartotojų skundų nagrinėjimas – jų teisių gynimas, vartotojų teisių apsauga – efektyviai veikiančios teisinės sistemos sukūrimas. Jo nuomone, reikia iš esmės svarstyti tiek Tarybos pavaldumo, tiek daugybės vartotojų teises ginančių institucijų veiklos koordinavimo klausimus. Gal būt net nustatyti, kad Tarybos veikla būtų apibrėžta atskiru įstatymu (pvz. kaip Konkurencijos tarybos veikla).
Vartotojų asociacijos nekantriai laukė naujo Vartotojų teisių gynimo įstatymo, tikėdamos, kad tai sudarys prielaidas iš esmės keisti esamą situaciją. Jos aktyviai dalyvavo svarstant Įstatymo projektą, teikė savo pasiūlymus, kurių nemažai daliai buvo pritarta. Asociacijų nuomone, Įstatymo projekte buvo nemaža naujų, daug vilčių teikiančių nuostatų.
Deja, svarstant Įstatymo projektą Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba dėjo visas pastangas ir visomis priemonėmis ir būdais tiesiog „kovojo“ prieš siūlymus į vartotojų teisių apsaugos sistemą įtraukti vartotojų teises ginančias asociacijas, priešinosi konkretiems siūlymams iš esmės spręsti viešojo intereso gynimą. Taryba, kaip eilinė biurokratinė kontora, o ne Nacionalinė valdžios institucija, ypatingai atkakliai priešinosi pasiūlymams sukonkretinti, praplėsti Tarybos funkcijas vartotojų teisių apsaugos srityje, ir jai, deja, buvo nuolaidžiaujama. Todėl ir turime tai, ką turime – Tarybos pergalę, siaurinant savo funkcijas.
Šios „pergalės“ dėka Įstatyme neišspręsti beveik 20-ties vartotojų teises ginančių institucijų koordinavimo klausimai, nes nustatyta, kad Tarnyba tik:
- koordinuoja vartotojų teisių apsaugos institucijų, atsakingų už tam tikros vartojimo srities reguliavimą, veiklą vartotojų teisių apsaugos srityje;
- analizuoja sukauptą, periodiškai iš valstybės ir savivaldybių institucijų gaunamą informaciją apie vartotojų teisių apsaugą;
- teikia pasiūlymus dėl vartotojų teisių apsaugos tobulinimo.
Taigi, visa vartotojų teises ginančių institucijų sistema faktiškai ir toliau lieka nekoordinuojama. Todėl neaišku, kaip Taryba, performuota į Tarnybą užtikrins vartotojų teisių apsaugą, jei įstatymiškai ji negalės užtikrinti net vartotojų teisių gynimo (Tarybos parengta Vartotojų teisių apsaugos strategija 2007–2010 m. iš esmės yra ne strategija, o veikiau vartotojų teises ginančių valstybės institucijų pasiūlymų rinkinys, kuriame nė vienu žodžiu neįvertinta esama nepatenkinama energijos vartotojų teisinė padėtis (nekalbant jau apie priemones).
Svarstant Įstatymo projektą, visi vartotojų asociacijų pasiūlymai naudotis jų sukaupta patirtimi ir informacija Tarybos pastangomis buvo atmesti. Pavyzdžiui, Vartotojų asociacijos siūlė, kad Įstatyme būtų nustatyta, jog tos vartotojų asociacijos, kurios gauna valstybės institucinę paramą, privalo Tarnybai pateikti detalią informaciją apie vartotojų skundų nagrinėjimą ir jų teisių gynimą. Tad netenka prasmės teikti informaciją, jei Įstatyme numatyta, kad Tarnyba tik „analizuos sukauptą, periodiškai iš valstybės ir savivaldybių institucijų gaunamą informaciją apie vartotojų teisių apsaugą“. Taigi, užuot sujungęs Vartotojų asociacijas į vieningą vartotojų teisių apsaugos ir gynimo sistemą, Įstatymas praktiškai jas ignoruoja. Beje, Įstatymo projekte buvo siūloma, kad Tarnyba „kuria ir tvarko duomenų vartotojų teisių apsaugos duomenų bazę“.
Tokia bazė iki šiol nesukurta ir neaišku, kada bus sukurta, todėl vartotojų asociacijų sukaupta informacija Tarybai nereikalinga. Vartotojų asociacijos tik kaip malonę iš Tarybos gaudavo, o dabar jau iš Tarnybos gaus informaciją apie jos priimtus nutarimus, nagrinėtus skundus. Kadangi valstybės institucijų, ginančių vartotojų teises, veikla nebus koordinuojama, viešasis interesas ir toliau nebus deramai ginamas. Akivaizdu, kad ateityje blogės vartotojų teisių apsauga ir gynimas. Dar daugiau, jeigu šiuo metu vartotojų asociacijos be apribojimų gali ginti viešąjį interesą teismuose, tai Tarybos pasiūlymu, pateikus kaip „geležinį argumentą“ užsienio šalių praktiką, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas atmetė Seimo narės N. Steiblienės prieštaravimus ir priėmė nuostatą, kad tik jungiančios ne mažiau 20 narių vartotojų asociacijos turi teisę ginti viešąjį interesą ir gauti valstybės finansinę paramą.