Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, būstai miestuose tapo piliečių nuosavybe. Buvo teigta, kad būsto savininkai geriau prižiūrės savo nuosavybę nei komunalinio ūkio biurokratai. Valdžia nepagalvojo nei apie realią dabartį, nei apie ateitį. Būsto priežiūra buvo užkrauta ant silpnų komunalinių paslaugų vartotojų pečių – pensininkų, jaunų šeimų, invalidų ar ligonių, o visa komunalinio aptarnavimo sistema nepakito, tik dešimteriopai išaugo jos teikiamų paslaugų įkainiai. Socialinė parama nepasiturintiems, kuria didžiuojasi ir giriasi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovai – formali, neatitinka realios remiamųjų padėties.

Pakviesta Jungtinių Tautų Tarpregioninio nusikalstamumo ir teisės tyrimų instituto (UNICRI) Romoje, Lietuva jau trečią kartą dalyvauja tarptautiniame viktimologiniame tyrime. Viena iš šio tyrimo dalių – vartotojų teisių pažeidimai.

Ar turime teisę žinoti, ką mes valgome? Atrodo, kad gyvename laisvoje šalyje ir mūsų teisių niekas nevaržo, tačiau toli gražu taip nėra. Mūsų niekas nenubaus, jeigu paklausime, ką mes valgome, bet atsakymo dažnai negausime ir pasijusime kaip tas peniūkšlis: ką gamintojai ir prekybininkai atseikėjo, tą ir valgome. Ypač tai pasakytina apie sveriamus maisto produktus.