7.1. Vartotojų teisių apsaugos įstatymas (nuostatos susijusios su šia programa )

Vartotojų teisių apsaugą Lietuvos Respublikoje užtikrina:

13 straipsnis. Vartotojų asociacijos

1. Vartotojų asociacijos turi teisę:

1. tirti vartotojų nuomonę apie prekių ir paslaugų asortimentą, kokybę, prekybos ir paslaugų teikimo organizavimą;
2. tirti prekių ir paslaugų kokybę bandymų laboratorijose, taip pat pateikti prekes ir paslaugas ekspertizei ir tyrimams;
3. viešai skelbti vartotojų nuomonės tyrimų, prekių ir paslaugų ekspertizių ir bandymų tyrimų rezultatus;
4. teikti valstybės ir savivaldybių institucijoms pasiūlymus dėl vartotojų sveikatai pavojingų prekių gamybos ir paslaugų, pardavimo (teikimo) uždraudimo;
5. teikti pardavėjams ir paslaugų teikėjams pasiūlymus dėl vartotojų teisių apsaugos gerinimo;
6. šviesti vartotojus, leisti jiems skirtus leidinius, rengti laidas ir kt.;
7. gauti informaciją iš gamintojų, pardavėjų, paslaugų teikėjų apie parduodamų prekių ir teikiamų paslaugų kokybę ir kitus duomenis, reikalingus vartotojų teisėms ir interesams ginti;
8. įgyvendinti vartotojų informavimo ir konsultavimo programas;

7.2. Produktų saugos įstatymas (kai kurios, su šia programa susijusios nuostatos)

Pranešimų teikėjai turi informuoti vartotojus apie pavojingus gaminius ar paslaugas per visuomenės informavimo priemones, pateikdami duomenis apie gaminį, gamintoją, platintoją ar paslaugų teikėją, keliamo pavojaus pobūdį, bei pridėti pavojingo gaminio pakuotės ir etiketės nuotrauką.

12. Produkto saugos kontrolė – valstybės ir visuomeninių institucijų atliekama kontrolė, ar teikiamas į rinką produktas yra saugus.

8 straipsnis. Gamintojo pareiga užtikrinti gaminių saugą

• 5) sužinojęs, kad gaminys pavojingas, nedelsdamas informuoti apie tai vartotojus, Tarnybą ir atitinkamos srities kontrolės institucijas, pašalinti jį iš rinkos ir, jei būtina, gaminį susigrąžinti;

9 straipsnis. Platintojo pareiga užtikrinti gaminių saugą

Platintojas privalo:

1. teikti į rinką tik saugius gaminius;
2. teikti vartotojams visą iš gamintojo gautą bei kitą reikiamą informaciją prieš perduodamas gaminį vartotojams, kad šie galėtų įvertinti su gaminiu susijusią riziką per visą nurodytą, įprastą ar numanomą jo vartojimo laiką, kai tokia rizika be reikiamo perspėjimo nėra akivaizdi. Įspėjimų pateikimas neatleidžia platintojo nuo prievolės laikytis kitų šiame įstatyme ir kituose produktų saugą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų;
3. sužinojęs, kad gaminys pavojingas, nedelsdamas nutraukti gaminio pateikimą į rinką, informuoti gamintoją, vartotojus, Tarnybą ir atitinkamos srities kontrolės instituciją ir imtis kitų tinkamų veiksmų rizikai vartotojams pašalinti;
4. bendradarbiauti su kontrolės institucijomis ir gamintojais, siekiant išvengti tiekiamų gaminių keliamos rizikos vartotojams;
5. vykdyti kontrolės institucijų nurodymus ir reikalavimus.

10 straipsnis. Paslaugos teikėjo pareiga užtikrinti paslaugos saugą

Paslaugos teikėjas privalo:

1. teikti vartotojui tik saugią paslaugą;
2. teikti vartotojui informaciją apie siūlomą paslaugą tokiu būdu, kad vartotojas galėtų įvertinti su paslauga susijusią riziką per visą nurodytą, įprastą ar numanomą vartojimo laiką;
3. žinoti apie galimą su paslauga susijusią riziką vartotojui;
4. sužinojęs apie suteiktos paslaugos galimą riziką vartotojui, imtis tinkamų veiksmų rizikai pašalinti;
5. sužinojęs, kad suteikta paslauga pavojinga, nedelsdamas nutraukti paslaugos teikimą ir informuoti vartotoją, Tarnybą ir atitinkamos srities kontrolės instituciją, jei būtina, imtis vartotojų saugą užtikrinančių kitų veiksmų;

2 punktas. Kontrolės institucijos privalo:

• 2) skatinti geros praktikos kodeksų rengimą ir taikymą;

6 punktas. Tarnyba privalo informuoti vartotojus ir visuomenines vartotojų teisių gynimo organizacijas apie sprendimus produktus pašalinti iš rinkos, siekiant paskatinti juos prisidėti prie tokių sprendimų įgyvendinimo.

• 3. Skiriant baudą, lengvinančiomis aplinkybėmis yra laikoma tai, kad asmuo, padaręs pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, tyrimo metu bendradarbiavo su Tarnyba ir (ar) kontrolės institucijomis, gera valia atlygino vartotojams nuostolius ir (ar) pašalino padarytą žalą.

7.3. Lietuvos Aukščiausias Teismas

Pardavėjo pareiga suteikti būtiną informaciją ir neįvykdymo pasekmės:

• Lietuvos Aukščiausias Teismas ,,Vartotojų teisių apsaugos vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalgos II dalyje“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 33, 2010) pažymėjo, jog bendrojo pobūdžio sutarties šalių pareiga atskleisti viena kitai jų turimą informaciją, turinčią esminę reikšmę sutarties sudarymui, įtvirtinta Civilinio kodekso 6.163 straipsnio 4 dalyje.
• Pirkėjas renkasi konkretų pardavėją pagal jo dalykines savybes, patirtį toje verslo srityje, dalykinę reputaciją ir turi pagrįstą pagrindą pasitikėti pardavėju, kad šis suteiks visą sutarčiai sudaryti reikalingą informaciją, o įsigytos prekės atitiks pateiktą informaciją apie jas. Civilinio kodekso 6.2286 straipsnyje apibrėžta minimali informacijos, kurią būtina pateikti apie siūlomą vartojimo prekę, apimtis, turinys bei įtvirtinti šios pareigos pažeidimo padariniai. Civilinio kodekso 6.2286 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pardavėjas privalo suteikti pirkėjui būtiną, teisingą ir visapusišką informaciją apie parduodamus daiktus: prekės ar paslaugos pagrindines savybes, duomenis apie verslininką, bendrą prekių ir paslaugų kainą, kokybės garantijos sąlygas ir kt.    
• Pardavėjo pareiga informuoti pirkėją įtvirtinta ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatant, kad vartotojai turi teisę gauti teisingą ir visapusišką informaciją valstybine kalba apie parduodamas prekes, teikiamas paslaugas.
• Reikalavimai pateiktinos informacijos turiniui detalizuojami poįstatyminiu teisės aktu – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 170 patvirtintomis LR parduodamų daiktų (prekių) ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklėmis su vėlesniais pakeitimais ir papildymais.
  Pardavėjas, pažeidęs pareigą informuoti pirkėją, turi kompensuoti dėl to pirkėjo patirtus nuostolius (Civilinio kodekso 6.2286 straipsnio 5 dalis). Pagal Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 9 dalį, jeigu pardavėjas nesudarė galimybės pirkėjui nedelsiant daiktų pardavimo vietoje gauti minėtą informaciją, pirkėjas turi teisę reikalauti iš pardavėjo atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl vengimo sudaryti sutartį, o jeigu sutartis sudaryta, – per protingą terminą vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą bei atlyginti kitus nuostolius. Koks terminas yra protingas, įstatyme neapibrėžta, tai yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė, dėl kurios teismas turi spręsti konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste.
• Pagal Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 10 dalį pardavėjas, nesudaręs galimybės pirkėjui gauti atitinkamą informaciją apie daiktus, atsako už daiktų trūkumus, atsiradusius po daiktų perdavimo pirkėjui, jeigu pirkėjas įrodo, kad trūkumai atsirado dėl to, kad jis neturėjo tinkamos informacijos.
• Taigi, taip išplečiamos pardavėjo atsakomybė už parduoto daikto trūkumus ribos (pagal bendrąją taisyklę pardavėjas atsako už neaptartus trūkumus, buvusius daikto perdavimo momentu).
  Pirkėjo teisės nutraukti sutartį, reikalauti nuostolių, pareikšti reikalavimus dėl daikto trūkumų atsiranda tada, kai dėl nepakankamos informacijos apie prekę turėjimo jis patiria neigiamų padarinių: nusiperka neatitinkantį poreikių daiktą, negali nusipirkti reikalingo daikto, išaiškėja daikto trūkumai. Kilus ginčui dėl pardavėjo suteiktos informacijos nepakankamumo, pareiga įrodyti patirtus neigiamus padarinius, nuostolių faktą, priežastinį ryšį tarp informacijos nesuteikimo ir neigiamų padarinių tenka pirkėjui, o pareiga įrodyti, kad buvo pateikta būtina ir teisinga informacija – pardavėjui.