Gerbiama prezidente, kolegos, ponios ir ponai.

Gal ir simboliška, kad mano pranešimo tema – “Dalyvavimo principo pripažinimas ir įgyvendinimas nacionaliniame lygmenyje: pilietinės visuomenės požiūris” yra paskutinė, nes pilietinės visuomenės požiūris iš tikrųjų nėra tarp svarbiausių mūsų viešajame gyvenime į kurį pirmiausiai būtų įsiklausoma.

Visiems suprantama, kad pilietinės visuomenės stiprėjimas siejamas tik su demokratine ir teisine valstybe, o pati demokratinė sistema neįsivaizduojama visuomenėje, kuri pagal savybes neatitinka pilietinės visuomenės standartų.

Kokie yra tie pilietinės visuomenės standartai? Savo pranešime pateiksiu keleta pavyzdžių ar šie standartai yra diegiami ir pripažįstami mūsų viešąjame gyvenime, kokie yra kitų šalių pavyzdžiai. Ir pabaigoje pamąstymui pateiksiu vieno žinomo politilogo sentenciją, kuri teigia, kad tamsuolius žadinti yra nusikaltimas.

Kalbant apie dalyvavimo principo pripažinimą ir įgyvendinimą, būtina atkreipti dėmesį, jog efektyviam pilietinių organizacijų (PO) dalyvavimui svarbiausi elementai yra viešumas ir bendradarbiavimas.

Viešumas turėtų apimti visas teisėkūros proceso stadijas – nuo problemų identifikavimo iki teisės akto veikimo efektyvumo vertinimo.

Siekdamos įgyvendinti pareigą viešinti informaciją apie teisėkūrą, valstybės imasi įvairių piliečių informavimo metodų:

- Pasyvūs iš valstybės pusės : gyventojai ar organizacijos gali kreiptis į valstybės įstaigas ir gauti norimus dokumentus.

- Aktyvūs iš valdžios pusės . Svarbiausia iš jų tai aktualios informacijos viešinimas – spausdinimas, talpinimas internete, ir pan.

Bendradarbiavimo su PO priemonės reikalauja aktyvių valstybės institucijų veiksmų, todėl bendradarbiavimo procedūros turi būti apibrėžtos įstatymuose.

Teisės aktuose nustatytos bendradarbiavimo procedūros turi apibrėžti:

- kada iškyla pareiga konsultuotis arba priimti nuomonę;

- kaip PO yra informuojamos apie būsimą sprendimą ir kvietimą bendradarbiauti;

- su kuriomis grupėmis yra konsultuojamasi;

- kaip fiksuojamas ir viešinamas PO indėlis;

- kaip vertinamas PO indėlis ir kaip į jį atsižvelgiama,

- ar yra grįžtamasis ryšys;

- kaip yra viešai atsakoma į PO argumentus – kokia forma, ar visiems, ar

apibendrinama, ar vieša.

Taip pat akivaizdu, kad greta formalių konsultavimosi taisyklių svarbus yra valstybės institucijų darbuotojų požiūris į šiuos procesus ir bendra bendradarbiavimui palanki atmosfera.

Bendradarbiavimui su pilietinėmis organizacijomis skatinti Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo oganizacija (OECD) siūlo ugdyti šiuos institucinius ir administracinius gebėjimus:

- sukurti bendradarbiavimui tinkamą institucinę struktūrą;

- skatinti politinių ir institucinių lyderių nusiteikimą veikti atvirai,

bendradarbiaujančiai;

- skirti finansinius ir administracinius išteklius informavimui ir bendradarbiavimui;

- ugdyti administracinius valstybės institucijų darbuotojų įgūdžius, kaip

bendradarbiauti su PO;

- skatinti konsultacijų iš šalies pirkimą ir įvairių valstybės funkcijų perdavimą pilietinėm organizacijoms.

Siekdamos bendradarbiauti su pilietinėmis organizacijomis, valstybės imasi įvairių formų:

- Peticijos teisės užtikrinimas .

- Trečiųjų asmenų galimybės skųsti administracinius sprendimus.

- Panaudojami PO ekspertiniai resursai teisės aktų poveikio vertinimui.

- Prašoma nuomonės dėl konkretaus teisės akto, politikos gairių, priemonių.

- Kuriamos darbo grupės, patariamosios tarybos.

Pavyzdžiui, Trišalės tarybos Airijoje, Liuksemburge, Lenkijoje; Ekonominių ir socialinių reikalų bei Regionų reikalų komitetai ES. Suomijoje populiarios priežiūros tarybos, sudaromos įstatymų veikimo arba politikos stebėjimui, kuriose dalyvauja ir PO.

- Visuomenės ar grupių nuomonės apklausos.

- Skundų, paklausimų gavimas ir jų analizė.

- Tiesioginiai susitikimai su PO ir gyventojais.

- Parlamentinių komitetų atliekami klausymai, konferencijos, diskusijos.

- Nemokami telefonai, pašto dėžutės ir pan.

Europos Komisija nusistatė minimalius procedūrinius reikalavimus, kuriuos turi atitikti konsultavimosi procesas:

- Konsultavimasis su tiksline suinteresuota grupe – su tais, kuriuos paliečia siūlomi pokyčiai, tie kurie viešai išreiškė nuomonę ir įsitraukė į diskusiją.

- Viešumas – konsultacijos vykdomos per vieną priėjimo tašką „single access point“. Dabar tai yra konsultacijoms skirta interneto svetainė Your voice in Europe: http://europa.eu.int/yourvoice.

- Pakankama konsultavimosi trukmė – kad organizacijoms užtektų laiko parengti poziciją, atsižvelgiant į ribotus išteklius ir būtinybę konsultuotis su savo nariais yra nustatytas 8 savaičių terminas.

- Padėka ir atgalinis ryšys - konsultacijų metu gauti pasiūlymai yra įtraukiami į dokumentą, einantį kartu su Komisijos siūlomu teisės akto projektu.

Lietuvoje dažnai keliamas klausimas dėl organizacijų reprezentatyvumo.

Europos Komisija teigia, kad reprezentatyvumas neturėtų būti vienintelis kriterijus vertinant konsultavimąsi. Ji pabrėžia, kad pagrindinis kriterijus turėtų būti konsultavimosi kokybė.

Praktiniai viešumo trūkumai:

Seimo ir Vyriausybės sudarytos darbo grupės rengiančios teisės aktų projektus neinformuoja apie savo veiklą, darbotvarkes, posėdžius ir sprendimus. Nei Seimo statutas, nei Vyriausybės reglamentas nenumato tokių darbo grupių viešumo. Rengimo darbo grupėje stadiją praeina beveik kiekvienas teisės aktas. Visa vyriausybės posėdžio medžiaga yra neslapta, vieša, tačiau oficialiai PO neprieinama.

Lietuvos pozicija parengiama iš esmės Vyriausybėje ir ministerijose bei sudarytose tarpinstitucinėse darbo grupėse. Kadangi nėra detalaus šių darbo grupių viešumo bei nagrinėjamų teisės aktų projektų ar Lietuvos pozicijų viešumo įtvirtinimo, tokius dokumentus PO ir kiti suinteresuoti asmenys gauna iš valstybės institucijų pasinaudodami asmeniniais kontaktais.

Vyriausybės posėdžiai nėra vieši.

Vyriausybei teikiamų svarbesnių bei kitų aktualių teisės aktų projektai nustatyta tvarka skelbiami interneto tinkle, tačiau jie skelbiami neoperatyviai ir dažnai jau nėra aktualūs.

Savivaldybių institucijų priimti dokumentai praktiškai neskelbiami internete.

Pagal Savivaldos įstatymą gyventojai per išrinktus atstovus galėtų dalyvauti sprendžiant savo pačių viešuosius reikalus, tačiau savivaldybės neskuba patvirtinti atstovų išrinkimo tvarkų, todėl praktiškai gyventojai dalyvauja tik renkant savivaldybių tarybas ir neturi tų dalyvavimo galimybių, numatytų savivaldos įstatyme. Taigi, piliečiai išsirenka tarybos narius, kurie nenori, kad jų rinkėjai ir toliau aktyviai dalyvautų savivaldoje.

Bendradarbiavimas

Tarybos, nuolatinės darbo grupės - įtvirtinamos atskiruose teisės aktuose.

Seimo statutas numato galimybę pagrindiniam komitetui esant reikalui rengti viešus arba uždarus klausymus, kurių metu sudaroma galimybė išsakyti ekspertų, suinteresuotų institucijų ir visuomenės grupių atstovų, įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų nuomones dėl įstatymo projekto. Seimo statutas numato galimybę atlikti ekspertinį teisės akto projekto įvertinimą. Toks įvertinimas užsakomas Seimo valdybos nustatyta tvarka. Nors ši tvarka dar nėra patvirtinta, ji turi remtis viešojo konkurso būdu ir sudaryti sąlygas PO teikti savo ekspertines paslaugas.

Prie įvairių institucijų veikia patariamosios atskirų sričių specialistų ir PO tarybos.

Prie Ūkio ministerijos yra Šilumos taryba, kuri, nepaisant didžiulių problemų šilumos ūkyje vietoje privalomų keturių susirinkimų 2005 metais buvo sukviesta tik vieną kartą. Šiai tarybai vadovauja ministerijos atstovas, kuris nemano, jog jam svarbi vartotojų ir kitų PO nuomonė, bet ir nebūtina vykdyti Šilumos tarybos nuostatų reikalavimų.

Yra nustatyta, jog Vyriausybei teikiami teisės aktų projektai aktualiais darbo, socialiniais ir ekonominiais klausimais turi būti svarstomi trišalėje taryboje.

Dažnai Vyriausybės įstaigos su PO konsultuojasi ad hoc, kai trūksta ekspertinių ar kitų žinių, kai reikalinga PO parama ir viešai reiškiama PO pozicija atitinkamu klausimu, dažniausiai tarpinstituciniuose nesutarimuose dėl teisės akto projekto. PO niekada nėra tikros, kad į jas bus kreiptasi. Valdininkų sprendimas, į kurias PVO kreiptis, formuoja artimesnių ir ne tokių artimų PO sluoksnius. Labai svarbūs tampa asmeniniai ryšiai tarp PO ir valdininkų. PO indėlis į teisėkūros procesą nevisada užfiksuojamas ir viešinamas. Nors Seimo statutas numato, kad pagrindinis komitetas turi fiksuoti piliečių ir organizacijų dalyvavimą ir pateiktas nuomones svarstant įstatymų projektus, tačiau praktikoje komitetų išvados ar kiti dokumentai šią pareigą vykdo tik iš dalies. Kai teisės aktus rengia Vyriausybė PO indėlis fiksuojamas, tik išimtinais atvejais.

Pilietinės visuomenės organizacijų dalyvavimo gerinimui būtina:

1. Sukurti vieną teisės aktų rengimo informacijos tašką internete, kuriame būtų vykdomos konsultacijos su PVO, pateikiama informacija apie veikiančias teisės aktų rengimo darbo grupes, jų rengiamus teisės aktus, posėdžius ir sprendimus.

2. Į Seimo internetinę teisės aktų bazę įtraukti vieningą teisės aktų rengimo viešumo sistemą, kuri leistų sekti rengiamus teisės aktus, dalyvaujančias institucijas ir jų indėlius, lydinčius dokumentus.

3. Nustatyti teisės aktus rengiančių darbo grupių darbo tvarkos, viešumo reikalavimus, PO dalyvavimo galimybę.

4. Visi teisėkūros procese esantys dokumentai turi būti vieši ir skelbiami internete.

5. Vykdyti jau esamus įsipareigojimus viešinti teisės aktų projektus ir susijusius dokumentus.

6. Vyriausybė turi skelbti visą Vyriausybės posėdžių medžiagą.

8. Vyriausybės posėdžiams turi būti taikomi tokie patys viešumo reikalavimai, kaip ir Seimo posėdžiams - posėdžiai yra vieši, išskyrus numatytus ypatingus atvejus.

9. Skelbti internete visus savivaldybių institucijų priimtus dokumentus.

10. Įpareigoti valstybės institucijas informuoti apie naujas teisės aktų rengimo iniciatyvas, tuos PO, kurie išreiškė viešą interesą veikti konkrečioje srityje ar faktiškai veikia bei kviesti jas konsultuotis.

11. Vykdyti dabar galiojančius reikalavimus dėl PO indėlio, pateiktų nuomonių, ekspertizių ir pan. fiksavimo bei viešinimo. Laikyti šią informaciją sudėtine teisės akto projekto ir jį lydinčių dokumentų dalimi.

Senosios Europos Sąjungos narės sukaupė didelę patirtį stiprinant pilietinių-socialinių partnerių įtaką sprendimų priėmimo procese bei formuojant ES politiką.

Kad naujosios šalys efektyviau prisidėtų prie Europos Socialinio Modulio vystymo, jos turi stiprinti Nacionalines Ekonomines-Socialines institucijas.

Reikia pasakyti, kad esamose ES šalyse Nacionalinės Ekonominės-Socialinės tarybos yra pakankamai skirtingos. Paprastai Tarybos buvo įsteigtos remiantis specialiais teisės aktais. Vienose šalyse Tarybos konsultuoja Parlamentą ir Vyriausybę, kituose tik Vyriausybę.

Belgijoje Nacionalinės Tarybos prezidentą tvirtina Karalius, Italijoje – Valstybės prezidentas, kitose šalyse Ministras Pirmininkas, dar kitose pačios organizacijos. Į Portugalijos Ekonominę-Socialinę Tarybą įeina 64 įvairių socialinių-pilietinių ir valstybinių institucijų atstovai.

Belgijos Centrinės Ekonomikos Tarybos Sekretoriato funkcijas atlieka Belgijos parlamentas – jis, pasitelkdamas Universitetus, Institutus, renka reikalingą informaciją, paruošia nuomonių projektus, kitą medžiagą reikalingą nuomonių diskusijoms, leidžia mėnesinį Tarybos biuletenį.

Paprastai Tarybų aukščiausi organai yra Asamblėjos, kurios renkasi į plenarines sesijas kartą per 1-2 mėn. Sudarytos darbo grupės Vyriausybės užsakymu ar savo iniciatyva ruošia "Nuomones" dėl įvairiausių teisės aktų, dekretų.

Dar 1958 m. net Prancūzijos Konstitucijoje buvo įteisintas Ekonominės ir socialinės tarybos statusas. Tarybos veikla turi neįkainojamą reikšmę Prancūzijos vyriausybei ir parlamentui dėl dviejų priežasčių:

-aukšti standartai, nešališkumas tarybos narių paruoštų dokumentų, kuriuos išnagrinėja teisininkai ir specialistai, remdamiesi įvairių profesinių sričių tyrimais.

Taryboje balsų dauguma priimti pasiūlymai teikiami Prancūzijos valdžios institucijoms. Tokiu būdu išreiškiama visų suinteresuotų šalių nuomonė, valdžios institucijos gali vadovautis atitinkamais Tarybos sprendimais.Lietuvos Trišalė taryba per 10 gyvavimo metų apsvarstė virš pusės tūkstančio svarbių klausimų, priėmė reikšmingų sprendimų, tačiau yra pripažįstama, kad iš esmės tai yra pereinamojo laikotarpio sistema, nes joje nėra trečiosios - ne mažiau svarbios interesų grupės- piletinių organizacijų atstovų. Gediminas Kirkilas savo straipsnyje ”Kas sustiprins piliečių visuomenę?” apgailestavo, kad ”Vakarų Europoje politinių partijų veikloje dalyvauja ne mažiau dešimties – dvylikos nuošimčių piliečių, tuo tarpu Lietuvoje – geriausiu atveju apie pustrečio ar trys”. Taigi, neaktyvi pilietinė visuomenė nėra naudinga ir partinei sistemai, nes atotrūkis tarp piliečių ir valdžios menkina piliečių nusiteikimą dalyvauti rinkimuose ir gali atstikti taip, kad partijos bus išrenkamos piliečių mažumos, todėl ir jos gali susidurti su reprezentatyvumo klausimu.Gaila, bet vis labiau ryškėja, kad nemaža dalis Lietuvos politikų, valdininkų ir netgi žiniasklaidos atstovų, nėra suinteresuoti savarankiškos, pilietiškos visuomenės atsiradimu, nes jiems priimtinesnė yra pinigų ir viešųjų ryšių pagalba manipuluojama pasyvi minia.

Rimvydas Valatka- žinomas apžvalgininkas savo straipsnyje ”Pilietinės visuomenės slenksčiai”rašė, kad ”Kitaip sakant, mūsų visuomenė šiandien dar tebėra paprasciausiai neišsivysciusi, ir niekur toli cia nepašokinėsi.. Tai laikas, kuri teks išgyventi. Todėl visi bandymai forsuoti įvykius kuriant pilietinę visuomenę gali atnešti ne tik naudos, bet ir didelės žalos[......]Taigi, ar ne geriau būtų buvę, jei šis tamsusis sluoksnis, kuris, deja, tikrai nėra mažas, butu toliau miegojes? Tamsuoliams leisti spręsti valstybės reikalus yra nusikaltimas.”.

Gerbiami politikai ir valdžios atstovai, esame pirmieji perkeliant ES teisės aktus į Lietuvos teisinę sistemą, tačiau žinome, kad teisės aktai tai tik „receptų knyga“ – ji pati valgių neverda. Juos turi įgyvendinti ne tik valdžios institucijos, kurių administracinių bei institucinių gebėjimų stiprinimui yra metami milijonai biudžeto lėšų, bet ir socialiniai-pilietiniai partneriai, t.y. pilietinės oganizacijos. Deja, pilietinių organizacijų administracinių ir institucinių gebėjimų stiprinimas laikomas jų pačių reikalas – vyriausybė nemano, jog yra verta investuoti į šį sektorių. Čia labai tiktų sekantis palyginimas: kokio rezultato jūs galite tiketis iš savo vaikų, jei vieniems jus suteiksite visas sąlygas siekti mokslo( taip yra su valdžios įstaigomis bei partijomis), o vienam vaikui duosite tik tiek, kad nenumirtų iš bado ir tai tik dėl to, kad prieš kaimynus nepatogu. Kažin, ar su tuo vaiku neturėsite daugiau problemų negu sutaupėte pinigų.

Baigiant, aš noriu pasakyti, jog jei valstybė siekia demokratijos plėtros, kuriai būtinas aktyvus piliečių dalyvavimas spredimų priėmimo procese, ji investuoja į šį procesą sukurdama institucinę sistemą. Pavyzdžiui ES įkūrė Ekonominių ir Socialinių reikalų komitetą, pastatė naujus rūmus Briuselio centre ir suteikė visas sąlygas, kad pilietinės organizacijos ne tik iš senųjų, bet ir naujųjų šalių lygiomis teisėmis dalyvautų sprendimų priėmimo procese bei perimtų patirtį iš savo kolegų. ES taip pat skatina, jog naujosiose šalyse atsirastų Ekonominės-Socialinės tarybos, netgi Bulgarija, besiruošianti stoti į ES jau yra įkūrusi tokią instituciją.

Gerbiami politikai ir valdžios atstovai, mūsų šalis pirmoji patvrtino sutartį dėl konstitucijos, neatsilikime ir stiprinant pilietinę visuomenę, apie kurios svarbą ir kalbama šioje sutartyje.

Taigi, dar kartą dėkojame ES pilietinio sektoriaus emisarei, EESRK prezidentei p. Anne-Marie Sigmund, kuri nepaisant labai užimtos jos darbotvarkės, atrado laiko aplankyti mūsų šalį ir mus visus priversti kalbėti apie pilietinės visuomenės svarbą.