LNVF / Naujienos / 2008 03 09 Dėl bendrijų vykdomos energetikos veiklos

2008 03 09 Dėl bendrijų vykdomos energetikos veiklos

Pasiūlymai Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai

Dėl šilumos paskirstymo metodų

Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija yra tos nuomonės, kad teisingas, aiškus ir vartotojams lengvai suprantamas visos daugiabučiame name suvartotos šilumos paskirstymas butų savininkams yra labai svarbi priemonė teisingiems gyventojų atsiskaitymams su šilumos tiekėjais, šilumos taupymui, mokėjimų už būsto šildymą mažinimui bei tarpusavio pasitikėjimo ir geros kaimynystės santykių stiprinimui.

Todėl mes siekiame, kiek tai leidžia mūsų galimybės, prisidėti prie šių svarbių šilumos vartotojams problemų sprendimo.

Dėl daugiabučių namų savininkų bendrijų (toliau – bendrija) vykdomos energetikos veiklos.

Daugiabučio namo šildymo ir gyventojų aprūpinimo karštu vandeniu klausimai turėtų būti nagrinėjami dviejuose nuosavybės lygmenyse:

  1. asmeninės nuosavybės, kuriai priklauso butai ir butuose esančios namo sistemų dalys, nepriskiriamos bendrojo naudojimo sistemoms;
  2. bendrosios dalinės nuosavybės.

Bendrijos prievolė yra valdyti bendrąją daliną nuosavybę, kurią sudaro daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektai. Konkreti šio valdymo išraiška įvairiose bendrijose gali būti nevienoda. Kiekvienai bendrijai ji yra suformuluota bendrijos įstatuose, kuriuos galima traktuoti kaip daugiašalę sutartį tarp bendrijos narių.

Bendrijos įstatuose, taip pat Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatyme (toliau Bendrijų įstatymas) ir Civiliniame kodekse yra reglamentuoti tipiniai, nusistovėję ir kasdieną įgyvendinami teisiniai santykiai tarp bendrijos ir butų savininkų. Todėl nėra būtinybės papildomai reglamentuoti šiuos santykius atskiromis sutartimis tarp bendrijos ir jos narių, kadangi sutartimis yra nustatomi netipiniai, pasižymintys individualia specifika, teisiniai santykiai. Namo energetinį ūkį reglamentuojantys teisiniai santykiai yra tipiniai, taikomi pagal plačiai paplitusią ir ilgu laikotarpiu nusistovėjusią praktiką. Todėl jie aprašomi bendrijos įstatuose ir įstatymuose, o papildomos sutartys nėra reikalingos.

Jeigu tokios sutartys pasitaiko praktikoje, tai reiškia, kad:

  1. bendrijos įstatuose šie klausimai buvo neatspindėti, arba
  2. bendrija užsiima netipine, specifine veikla, kuri neatspindėta nei įstatuose, nei įstatymuose, todėl reikia papildomų sutarčių.

Pirmuoju atveju reikia taisyti ir papildyti įstatus. Antruoju atveju tikėtina, kad bendrija viršija savo įgaliojimus ir galbūt prasižengia su įstatymais.

Bendrija turi teisę užsiimti ūkine veikla (Bendrijų įstatymas, 3, 13, 20 straipsniai), tačiau ši veikla yra smarkiai apribota ir labai skiriasi nuo įprastinės komercinės veiklos:

  1. ji turi būti ne pelno veikla (3 str., 1 dalis);
  2. ji privalo būti susijusi vien tik su daugiabučio namo valdymu, bendrojo naudojimo objektų ir namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu (3 str., 4 dalis).

Jūsų rašte minima bendrijos energetikos veikla privalo atitikti šiuos reikalavimus. Bendrija gali organizuoti šilumos gamybą namo įrenginiais bei namo šildymą, kuris apima namo šildymo ir karšto vandens sistemos tvarkingos būklės užtikrinimą ir jos tinkamo funkcionavimo organizavimą. Tačiau bendrija gali reikalauti iš namo gyventojų apmokėti tik šios veiklos sąnaudas, kurios privalo būti maksimaliai aiškios ir skaidrios, suprantamos visiems namo gyventojams. Tokiam reikalavimui atitiks sąnaudų apskaita, nurodanti atskiras sąnaudų komponentes, neapjungtas į vieną agregatą – kainą. Todėl, mūsu nuomone, bendrija negali nustatinėti kainų ir užsiimti kainodara, kadangi nukentėtų sąnaudų apskaitos paprastumas ir skaidrumas, į kainas galėtų būti įtraukiamas pelnas ir susidarytų galimybės piktnaudžiavimams bei gyventojų nepasitikėjimui.

Tuo atveju, kai bendrija gamina šilumą ir karštą vandenį namo įrenginiais, ji privalo apmokėti kuro, elektros šalto vandens sąnaudas atitinkamiems tiekėjams. Todėl ji privalo ne „parduoti“ šilumą butų savininkams, o paskirstyti jiems bendrijos patirtas sąnaudas pagal protingus, sąžiningus ir bendrijos narių sutartus bei bendrijos įstatuose nurodytus kriterijus. Logiška, kad šios sąnaudos būtų priskiriamos butų savininkams proporcingai jų suvartotos šilumos ar karšto vandens kiekiams. Tačiau bendrija gali ir modifikuoti šiuos principus, pavyzdžiui, nutarti taikyti lengvatinius šilumos suvartojimo koeficientus kraštinių butų savininkams. Pabrėžtina, kad pagrindinė problema susiveda į suvartotos šilumos išdalijimą butų savininkams, be to, nereikalaujama nustatyti absoliutinius suvartojimo dydžius, o tik kiekvieno buto savininko dalį bendrame namo suvartojime. Remiantis šia proporcija, yra nustatomos bendrijos patirtų sąnaudų (dujų, elektros, vandens) dalys tenkančios šiam savininkui ir pagal jas jam apskaičiuojami mokėjimai.

Apibendrinant, autonominė šilumos gamyba namo įrenginiais turi tokius bruožus:

  1. pagaminta šiluma ar karštas vanduo neturi kainos
  2. bendrija nėra šilumos ar karšto vandens tiekėjas
  3. būtina nustatyti, kokią šios gamybos sąnaudų dalį privalo padengti kiekvienas buto savininkas, Tuo tikslu bendrija privalo naudoti jos pačios pasirinktą, nustatyta tvarka įteisintą šilumos paskirstymo metodą
  4. šilumos išdalijimo tikslumui padidinti rekomenduojama autonominėje katilinėje įrengti vieną šilumos skaitiklį, apskaitantį visą į namo šildymo ir karšto vandens vandens sistemą perduodamos pagamintos šilumos kiekį. Be tokio prietaiso labai pablogėja šilumos išdalijimo tikslumas, mūsų nuomone tai yra nepriimtina. Papildomai toks prietaisas suteiktų vertingų duomenų apie autonominės šilumos gamybos efektyvumą ir jo didinimo rezervus
  5. licencijos tokiai šilumos gamybai nereikalingos, kadangi nėra šilumos pardavimo, o tuo pačiu ir jos tiekimo.

Mūsų nuomone, panašių situacijų išaiškinimui ir tokio pobūdžio veiklos sutvarkymui reikia organizuoti specialius periodinius mokymus bendrijų pirmininkams ir administratoriams, taip pat išleisti mokomuosius-šviečiamuosius leidinius. Mūsų federacija pasirengusi prisidėti prie tokių darbų ir įnešti savo indėlį.

Dar syki atkreipiame Jūsų dėmesį, kad pagrindinė problema šioje bendrijos veiklos srityje yra turėti ir naudoti tinkamą (sąžiningą, objektyvų ir protingą) šilumos išdalijimo metodą. Tai yra tiesioginė Kainų komisijos kompetencija.

Dėl šilumos paskirstymo metodų rengimo ir taikymo pastatuose, kuriuose yra ne tik buitiniai vartotojai.

Mūsų nuomone, jei pastato bute ar patalpose, nepriklausomai nuo jo paskirties, teisėtai gyvena bent vienas buitinis vartotojas, pastatas turi būti kvalifikuojamas kaip gyvenamasis pastatas ir jam taikomi visi gyvenamiesiems pastatams keliami reikalavimai. Mes nežinome ar tokia nuostata šiuo metu yra įtvirtinta įstatymuose, jeigu ne, tai mes siūlome tai padaryti neatidėliojant.

Šilumos išdalijimo metodas neturi priklausyti nuo patalpų savininkų tipo ar patalpų nuosavybės formų. Šilumos išdalijimo metode būtina atsiriboti nuo šių pašalinių faktorių, kadangi metodo uždavinys – galimai tiksliau, paprasčiau ir mažiausiomis vartotojų sąnaudomis išdalinti bendrą atsiskaitomojo prietaiso užfiksuotą šilumą pagal vartotojų aptartus ir Kainų komisijos aprobuotus kriterijus. Todėl šilumos išdalijimas yra grynai techninis-metrologinis uždavinys.

Jūsų pateiktas pavyzdys rodo, kad šiandien šių principų nesilaikoma. Šimtą kartų pasiekiantys skirtumai šilumos suvartojime neatitinka jokių protingumo kriterijų ir turi būti kvalifikuojami kaip grubus vartotojų teisių pažeidimas, nuolaidžiaujant atsakingiems savivaldybės pareigūnams. Jeigu Jūsų minima šilumos išdalijimo tvarka buvo nustatyta po 2003 m liepos 1 d., kai įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymas ir jo 12 str. 1 dalis, būtina atstatyti prieš tai buvusią padėtį, kadangi esame tikri, kad į gyventojų valią nebuvo atsižvelgta. Tokioje situacijoje gyventojai turi teisę išsireikalauti padarytos žalos atlyginimą iš tokią tvarką nustačiusių asmenų teismine tvarka.

Kadangi Jūsų paminėtas atvejis yra specifinis (bendras šilumos skaitiklis, gamybinės patalpos), Kainų komisijai reikėtų suderinti šilumos paskirstymo metodą, skiriamą atskirai tik šiam vartotojo adresui. Mes manome, kad šiuo atveju objektyviam šilumos išdalijimui būtina žinoti apie minimalią leistiną gamybinių patalpų temperatūrą bei turėti tų patalpų savininko įsipareigojimą neleisti patalpoms atšalti žemiau šios temperatūros.

Nusprendžiant dėl šilumos paskirstymo metodo, komercinis vartotojas (juridinis asmuo) turi vieną balsą, o kiekvienas iš 4 butų savininkų taip pat po vieną balsą. Todėl komercinis vartotojas vargu ar galės užblokuoti jam nepalankų namo vartotojų sprendimą, kuriam pakanka paprastos daugumos.

Kas liečia nepaskirtą administratorių kalbamame name, tai mes apgailestaujame dėl neatsakingo savivaldybės pareigūnų darbo, kurie neatliko jiems priklausančio darbo.

Jūsų paminėtas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 59 punktas, nustatantis, kad šilumos vartojimo – pirkimo sutartyse, sudarytose pagal šalių individualiai aptartas sąlygas, privalo būti nurodytas visų pastato buitinių vartotojų pasirinktas šilumos paskirstymo metodas, mūsų nuomone, yra nelogiškas ir prieštaraujantis sprendimo priėmimo tvarkai, nustatytai CK 4,85 str, 1 dalimi. Sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo priimami balsų dauguma, todėl visų vartotojų pritarimo nereikia. Be to, nelogiška šilumos paskirstymo metodą numatyti kiekvienoje sutartyje, kadangi šis metodas negali būti skirtingas atskiriems butams, o privalo būti vienas visam namui. Be to, šis metodas gali būti keičiamas gyventojų sprendimu, atsiradus geresniems metodams, sustiprėjus motyvacijai taupyti energiją ir pan.

Mes manome, kad šioje situacijoje atsispindi nepriimtina padėtis, kai Šilumos ūkio įstatymo poįstatyminius aktus ruošė Šilumos tiekėjų asociacija, o vartotojai šiame darbe praktiškai nedalyvavo.

Dėl Komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų taikymo bei vartotojų siūlomų šilumos paskirstymo metodų derinimo.

Šioje dalyje aprašyta probleminė situacija vėlgi atspindi nepatenkinamą padėtį, kai vartotojams aktualius teisės aktus rengia išimtinai šilumos tiekėjų atstovai.

Ūkio ministro 2007 m. birželio 15 d. įsakymas Nr. 4-239 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 4-289 „Dėl šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų patvirtinimo pakeitimo“ yra parengtas vartotojams nepalankioje redakcijoje. Neabejojame, kad šis įsakymas buvo inicijuotas šilumos tiekėjų, kuriems iškilo grėsmė pralaimėti teisinius ginčus, vartotojų gynėjų inicijuotus paskutiniu metu ir susijusius su savivaldybių ir šilumos tiekėjų savivaliavimu šilumos išdalijimo procedūrose.

Minėtu įsakymu rekomenduotų šilumos paskirstymo metodų taikymas pagal šias standartines sąlygas siejamas su vartotojų prievole užtikrinti jam priklausančių šilumos ir (ar) karšto vandens įrenginių būklę ir priežiūrą, atitinkančią teisės aktų (tarp jų – ir privalomųjų reikalavimų) nuostatas (34.2 punktas). Mūsų nuomone, tai nepriimtina nuostata. Suvartotos šilumos išdalijimas yra visiškai skirtingas uždavinys negu namo šildymo ir karšto vandens sistemos tvarkingos techninės būklės užtikrinimas ar jos pertvarkymas pagal privalomuosius reikalavimus. Tai nesusijusios problemos. Šiluma privalo būti išdalijama kiekvienoje sistemoje, nepriklausomai nuo to ar ji tvarkinga ar ne, ar atitinka privalomuosius reikalavimus ar ne. Tokių sistemų kontrolė ir galimos sankcijos pažeidėjams yra vienas iš Valstybinės energetikos inspekcijos uždavinių. Esant rimtiems pažeidimams, netvarkingos sistemos gali būti stabdomos iki tol kol bus sutvarkytos, tačiau vartotojai privalo apmokėti už suvartotą šilumą bet kuriuo atveju.

Minėtas įsakymas prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 2 dalies nuostatoms ir gali būti ginčijamas teisme. Mūsų žiniomis, teismą jau yra pasiekę vartotojų ieškiniai.

Šilumos išdalijimo metodai gali būti pasirenkami vartotojų, tai jų išimtinė teisė. Iki tol kol vartotojai pasirinks, privalo būti taikomi iki tol galioję metodai, o ne „iš viršaus“ primetinėjami nauji, šilumos tiekėjų nustatyti metodai. Taip pat nepriimtina yra šilumos tiekėjų nustatyta tvarka, kai šilumos paskirstymo metodo pasirinkimas siejamas su kiekvieno vartotojo sutarčių pagal individualiai aptartas sąlygas pasirašymu (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 59 punktas), - tai visiškai nesusiję klausimai. Šilumos tiekėjai siekia pasinaudoti situacija, kad vartotojai būtų priversti pasirašyti tiekėjams reikalingas ir vartotojams sunkiai suprantamas sudėtingas sutartis. Tam negalime pritarti. Individualiai aptartos sutarčių sąlygos daugumoje atvejų yra nereikalingos, kadangi pakanka standartinių, o šilumos išdalijimas yra visiškai atskira problema, niekaip nesusijusi su sutartimis.

Tokia padėtis, mūsų nuomone, nėra gera. Mes manome, kad šilumos tiekėjai iki šiol neskiria individualių sutarčių nuo standartinių, negerbia vartotojų, neatsižvelgia į jų teises, nuomonę, nesikonsultuoja. To išdavoje, pastaraisiais metais išryškėjo daugiau negatyvių reiškinių šilumos ūkyje, padaugėjo teisinių ginčų. Mes nepastebime pažangos šiais klausimais šilumos tiekėjų pusėje.

Mes taip pat suprantame, kad šilumos tiekimo pusėje yra siekiai išvengti neapskaitytos šilumos ir su tuo susijusių tiekėjų nuostolių, tačiau manome, kad pagerinti apskaitos tvarką galima civilizuotomis priemonėmis ir nepažeidžiant įstatymų. Tiekėjams pageidaujant, galime pasiūlyti sprendimus, priimtinus abiems pusėms.

Ryšium su tuo siūlome Kainų komisijai organizuoti bendrus pasitarimus tarp vartotojų atstovų ir šilumos tiekėjų Kainų komisijoje. Panašūs renginiai, kuriuos šilumos tiekėjų asociacija pastaraisiais metais organizuoja savo patalpose, negali būti laikomi konstruktyviais ir duodančiais naudą vartotojams. Kad į vartotojų nuomonę būtų atsižvelgta, mūsų manymu, reikalingas ir kitų institucijų, pirmoje eilėje, Kainų komisijos dalyvavimas.

Jeigu kalbėti apie konkrečius teisės aktus, tai mūsų nuomone, tokie vartotojams svarbūs teisės aktai kaip Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos ir eilė kitų turi būti ne taisomi, o perrašomi iš naujo. Be nepriimtino vartotojams stiliaus (eilinis vartotojas negali tuose dokumentuose susigaudyti, 2006 m atlikta virš 500 vartotojų apklausa parodė, kad tik vienas iš 5 respondentų galėjo suprasti vartotojams svarbios nuostatos esmę), šiuose dokumentuose yra daug žalingų vartotojams nuostatų. Tokių nuostatų pavyzdžius jau minėjome aukščiau.

Parengė R.Zabarauskas

Vartotojų Federacijos ekspertas

Komentarai

Norėdami komentuoti, turite prisijungti su savo vardu arba užsiregistruoti .

Pirm Antr Treč Ketv Penk Sat Sekm
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31