| Pirm | Antr | Treč | Ketv | Penk | Sat | Sekm |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | |||||
| 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 9 |
| 10 | 11 | 12 | 13 | 14 | 15 | 16 |
| 17 | 18 | 19 | 20 | 21 | 22 | 23 |
| 24 | 25 | 26 | 27 | 28 | 29 | 30 |
| 31 |
2008 11 22 Kodėl gyventojai nepažįsta administratorių?
Administruojančios įmonės atvirai kalba apie tai, kad surenkamų pinigų iš gyventojų vos užtenka atlyginimų išmokėjimui, kurie nėra labai maži: kai kurių direktorių atlyginimai neretai viršija ir tuos, kuriuos gauna miestų merai. Tuo tarpu konkretiems administravimo darbams pinigų nebeužtenka. Taigi, neskaidrios administratorių sistemos išlaikymas žymiai išaugusių šildymo, maisto kainų akivaizdoje tampa dar vienu įtampos tarp paslaugų teikėjų bei gyventojų šaltiniu, todėl pastarieji atsisako mokėti už paslaugas, kurių, jų nuomone, administruojančios įmonės nesuteikia.
Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija, susirūpinusi dėl kylančio gyventojų nepasitenkinimo administratorių darbo kokybe bei sąskaitomis, rugsėjo 17d. susitiko su Aplinkos ministru Artūru Paulausku. Ministras buvo informuotas, kad administruojančios įmonės atsisako atsiskaityti gyventojams už savo veiklą, neteikia prašomos informacijos, todėl gyventojai nežino, už ką jie administruojančioms įmonėms moka įvairius mokesčius.
Prieš keleta metų Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Ugniaus Trumpos spaudoje vylėsi, kad „atėjus į administravimo rinką privačioms bendrovėms, gyventojai galės ne tik pasirinkti administratorių, bet ir derėtis su juo dėl mažesnio eksploatavimo paslaugų tarifo, kokybės, kelti kitas sąlygas". Ar išsipildė šio instituto tuometinio vadovo lūkesčiai?
Vilniuje baigiantis pirmajam paskirtų administratorių sutarčių su Vilniaus savivaldybe laikotarpiui matome, kad deja, bet pagal galiojančius teisės aktus, savivaldybės turi per mažai teisinių priemonių priversti administratorius dirbti kokybiškai ir skaidriai, administratoriai neatsiskaito gyventojams, gyventojai yra prievartaujami mokėti pinigus už nežinia kokias paslaugas, daugiabučių gyventojų teisių negina jokia valstybinė institucija. Ir galų gale konstatuojame, kad namo gyventojai nesijaučia namo šeimininkais, nes nesant galimybių įkurti name bendrijos, namo gyventojai yra nustumiami nuo jo valdymo.
Tai, kad yra rimtų problemų daugiabučių namų administravimo teisiniame reglamentavime rodo tokie pavyzdžiai, kai net Vilniaus miesto meras Juozas Imbrasas, desperatiškai piktinasi namų priežiūros bendrovių nesąžiningumu bei ragina gyventojus atsisakyti tų bendrovių, kurios už suteiktas paslaugas siunčia sąskaitas-faktūras su dvigubu pridėtinės vertės mokesčiu. Įspėjimus administratoriams dėl minėtų pažeidimų Vilniaus m. savivaldybė siuntė ne kartą, tačiau daugiabučių priežiūros bendrovės juos ignoruoja. Todėl sostinės meras ragina gyventojus nebūti abejingais ir kovoti už savo teises - neleisti bendrovėms sukčiauti ir pelnytis jų sąskaita.
Kitas pavyzdys. Lietuvos mažesnių miestų savivaldybės namų prižiūrėtojais dažniausiai skiria buvusias butų ūkių įmones, kurios dar ir eksploatuoja namus dažniausiai be jokių konkursų atlikdamos darbus ir taip ,,lengva ranka" išleisdamos gyventojų suneštus pinigus.
Prieš pusmetį Palangos m. savivaldybės administracija pažadėjo daugiabučių atstovams ir Seimo nariui, kad miesto valdžia ims kontroliuoti butų ūkį ir, jei reikalai nepagerės, bus keičiamas administratorius. „Deja, problemos lieka, o miesto valdžia savo pažado nevykdo“ – apgailestavo greičiausiai Vidaus reikalų ministru tapsiantis Raimundas Palaitis.
Taigi, jeigu jau Seimo narys, sostinės meras apgailestauja dėl nesusikalbėjimo su administratoriais, tai namo gyventojų prašymai dažnai yra visiškai ignoruojami atsakant, kad juos paskyrė savivaldybė, todėl jie nemato jokio reikalo atsiskaitinėti gyventojams. Taip pat girdime, kaip administratoriai bando klaidinti gyventojus, kad pavyzdiniai administravimo nuostatai yra tik rekomendaciniai, bet nėra privalomi administratoriams, todėl ataskaitų gyventojams jie nesiruošia teikti ir t.t.
Nors pagal tuos pačius nuostatus administratoriams pavesta prisiimti atsakomybę už naudojamo objekto būklę, turto išsaugojimą, t.y. jie turi stebėti ir vertinti daugiabučių būklę, organizuoti nuolatinę priežiūrą, matyti būtiniausius taisytinus defektus, planuoti remonto darbus, tačiau ar matėte kas namo prižiūrėtoją, ar jį pažįstate, ar jis kuo nors domėjosi? Gyventojai skundžiasi, kad tokių administratorių visai nėra, nes jie patys turi skambinti visais avariniais ir kitokiais atvejais, pranešinėti, eikvoti laiką, pinigus pokalbiams.
Iš kitos pusės gyventojai taip pat turi prisiimti atsakomybę dėl bendro turto saugojimo, pvz. akivaizdu, kad daugiabučių rūsiai dažniausiai patvinsta dėl gyventojų kaltės. Dažnai žmonės įdeda daug lėšų tvarkydami butus, o purvini, patvinę ir nerakinami rūsiai, išterliotos, nedažytos laiptinės jiems visai nerūpi. Plaukai šiaušiasi, kol prieini iki to ištaigingo buto. Kodėl gyventojams nerūpi jo namas?
Mes matome, kad daug palankesnė padėtis vadinamuosiuose kooperatiniuose arba pastaruoju metu pastatytuose namuose, kur žmonės tapo susieti organizaciniais ryšiais dar statybos metu. Juk kiekvienai bendruomenei susiformuoti reikia laiko ir bendros veiklos. Kaip tik daugiabučių namų gyventojų bendruomeniškumo stoka yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurios šių namų bendrosios patalpos lieka be šeimininko. Pastebėjome, kad ten kur gyventojai turi išsirinkę daugiabučio įgaliotinį, problemų kyla mažiau, tačiau šie atstovai taip pat skundžiasi, kad administratoriai beveik su jais nebendrauja. Įgaliotiniai mano, kad turėtų būti labai aiškiai įstatymuose apibrėžtos jų teisės ir pareigos, nes šiuo metu jie jaučiasi nereikalingi.
Šiuo metu LNVF ne tik pati gauna vartotojų skundų, bet ir stebi kaip gyventojai kiekvienas atskirai sprendžia problemas su administratoriais - internetas tampa vis efektyvesnė priemonė keistis gerąja patirtimi, tačiau gaila, kad Lietuvoje tokioje svarbioje srityje, kaip namų administravimas neturime jokios valstybinės priežiūros institucijos, kuri specializuotųsi šiame sektoriuje bei gintų vartotojų teises. Gyventojai dažnai paliekami vieni su jų problemomis, nes savivaldybės labai nenori spręsti ginčų tarp administratorių ir vartotojų, o kaip kitaip – gi jos yra administruojančių įmonių akcininkės.
Taigi, Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija sieks, kad būtų sustiprintas namo įgaliotinio institutas, pavyzdiniuose nuostatuose aiškiai apibrėžiant bei sustiprinant jo teises. Šiuo metu administratorių prižiūrimuose namuose gyventojai nedalyvauja namo valdyme ir tai nėra gerai, nes jie nesijaučia šeimininkais, nepažįsta kaimynų, nesiformuoja namo bendruomenė bei bendrasavininkiškumo, atsakomybės jausmas. Administratoriai taip pat nesuinteresuoti, kad namo gyventojai žinotų savo teises, reikalautų ataskaitų ir kitaip kontroliuotų sutarties sąlygas. Tačiau taip, kaip yra dabar veda mus prie dar didesnių bėdų, nes kylant kainoms, gyventojams nebeišsimokant sąskaitų už šildymą, įgaliotinis, atstovaujantis gyventojų interesams, gali tapti pagalbininku patiems administratoriams sprendžiant problemas ir siekiant, kad jų visai nebūtų.
Alvita Armanavičienė
Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė
Archyvas
- 2022
- 2021
- 2020
- 2019
- 2018
- 2017
- 2016
- 2015
- 2014
- 2013
- 2012
- 2011
- 2010
- 2009
- 2008
- 2007
- 2006
- 2005
- 1970