LNVF / Naujienos / 2009 09 10 Turgelių mada žygiuoja per Lietuvą

2009 09 10 Turgelių mada žygiuoja per Lietuvą

2009 09 10 Turgelių mada žygiuoja per Lietuvą

Ūkininkų turgeliai dygsta kaip grybai po lietaus, o štai vartotojui susigaudyti, kas yra kas šioje masėje, ne taip ir paprasta. Ir nors turgūs veikia jau nuo seniausių laikų, kyla klausimas, kuo madingieji mobilieji turgeliai, atsirandantys nustatytomis dienomis tai vienoje, tai kitoje vietoje, skiriasi nuo įprastų stacionarių turgų, kuriuose ir anksčiau žmonės pardavinėdavo ką tik iš daržo nuskintus agurkus ir kvepiančius pomidorus, veždavo savo suspaustus sūrius, varškę, pieną, medų?

Viena aišku: vis daugiau mūsų nebepasitiki senųjų turgų prekeiviais ir netgi aplenkia didžiuosius prekybos centrus, tikėdamiesi naujuosiuose turgeliuose įsigyti natūralių, kaimiškų produktų. Ar pasiseks?

Projekto „Ūkininkų turgeliai“ koordinatorius Mindaugas MACIULEVIČIUS: „Turgeliuose perpardavinėtojų neturi būti.“

„Tokių turgelių idėja brendo jau seniai, nes ūkininkai visuomet norėjo turėti išskirtinę realizacijos vietą. Anksčiau jų būta taip pat nemažai, tačiau darytos vis tos pačios sisteminės klaidos: atsirasdavo perpardavėjų, nelegalios įvežtinės produkcijos ir pan. Šioje situacijoje norėjome surasti geriausią variantą.

Pati idėja ir poreikis atkeliavo iš vartotojų, norinčių įsigyti natūralios produkcijos. Iš pradžių buvo parengtas projektas, kurį iš dalies finansavo Žemės ūkio ministerija, taip pat važiavome ir agitavome pačius ūkininkus. Didžiausias iššūkis – pieno produktai, dėl jų pardavimo su ūkininkais derėjomės 2–3 mėnesius. Nuo senų laikų yra susiformavusi nuomonė, kad nepavyks įgyvendinti užsibrėžtų tikslų, parduoti ir pan.

Atrodytų, ir anksčiau buvo prekiaujančių ūkininkų, tačiau šiuo metu mobilieji ūkininkų turgeliai yra „ant bangos“. Pagrindinė šio projekto sėkmės priežastis ta, kad mums pasisekė pasiekti didžiulį vartotojų susidomėjimą. Taip pat stengiamės suburti tokią ūkininkų komandą, kuri prekiautų skirtingais produktais, kad būtų kuo įvairesnis asortimentas, t. y. mėsa ar daržovėmis tame pačiame turgelyje tikrai neprekiaus penki žmonės, nes konkurencija bus labai didelė, todėl visiškai užtenka, sakykime, dviejų. Dauguma ūkininkų atvažiuoja iš kitų miestelių ir jų tikslas – užsidirbti.

Juokaudavome, kad anksčiau tarybiniais laikais nebuvo galima gauti daugelio produktų, taip ir dabar – kaimiškų kiaušinių, naminių varškės sūrių, įvairių daržovių ir vaisių taip lengvai neįsigysi. Pradėjome nuo Vilniaus, dabar turgelių yra ir Kaune. Šiuo metu turime keturias mobiliąsias ūkininkų grupes, prekiaujančias penkias dienas per savaitę Vilniaus mieste, Kaune – vieną, nes dar tik pradedame.

Dauguma turgelių įsikūrę šalia prekybos centrų, tačiau mes puikiai žinome, kad su jais niekada nekonkuruosime. Aš galėčiau tai pavadinti tam tikra partneryste – užėjęs į prekybos centrą vartotojas įsigis vienokių, iš ūkininkų – kitokių produktų. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad mobiliuosiuose ūkininkų turgeliuose už prieinamą kainą galima įsigyti tradicinės natūralios produkcijos iš kaimo, tačiau jų nereikia painioti su ekologiškų produktų turgumis.

Mūsų tikslas – populiarinti tradicinę lietuvišką kokybę, pasiūlyti vartotojui kuo platesnį asortimentą. Sakykime, dauguma vartotojų turbūt net nežino ir nesupranta, koks skirtumas tarp karvės mėsos ir mėsinio galvijo, kodėl skiriasi kaina. O juk tai visai kita mėsos struktūra, skonis.

Aviena ir ėriena taip pat vertinamos atsargiai – visos šeimininkės pasakys, kad aviena ne kokio kvapo, bet visa problema – genofondas. Dabar yra tokių veislių, kurių mėsa galima tiesiog gardžiuotis, tirpsta burnoje.

O kokia sūrių įvairovė! Vienas ūkininkas įdės bazilikų, kitas – kmynų, trečias – cukraus, cinamono – kiekvieną kartą vis kitoks skonis. Tą ir stengiamės parodyti – natūralios produkcijos skoninių savybių jūrą!

O tradiciniuose turguose nesunku rasti perpardavėjų – jie tiesiog perka iš didesnių įmonių ir vėliau parduoda turguje kaip savą, natūralų produktą. Mobiliuosiuose turgeliuose prekiauti gali tik ūkininkai ir tik savo užauginta produkcija. Prieš tai reikia pateikti ūkio pažymėjimą, pasėlių deklaraciją ir kitus dokumentus.

Mes vadovaujamės žemės ūkio ministro rekomendacijų aprašu, kuriame įvardyti ūkininkai, tautinio paveldo produktais prekiaujantys asmenys, sodininkai, grybautojai, uogautojai ir pan. Labai akylai stebime situaciją, todėl jokių perpardavinėtojų, prekeivių pagal patentą būti negali. Taip pat patys važiuojame į ūkius, kur tikriname, kiek auginama gyvulių ir pasėlių, o pagal tai nesunku suprasti, ar turgelyje ant prekystalio padėta tikrai ūkininko produkcija.

Iš pradžių mobiliųjų turgelių koordinavimas ir priežiūra buvo Žemės ūkio rūmų rankose, o dabar įsteigtas žemės ūkio kooperatyvas. Ūkininkai, stodami į kooperatyvą, įsipareigoja laikytis bendrų taisyklių, o tai visų pirma – kokybė, lietuviška kilmė, natūralumas. Taip pat jie skatinami kontroliuoti vienas kitą – taip laikomasi ir sveikos konkurencijos.

Tačiau teigiamas įdirbis gali turėti neigiamų pasekmių, sakykime, sėkmę pastebėjo ir privatūs asmenys, tad atsirado panašių ūkininkų turgelių, tačiau ten nepasirūpinta kontrole, taigi kas gali garantuoti, kad įsigysime kokybiškos produkcijos? Tradicinėse turgavietėse taip pat steigiamos ūkininkų prekyvietės, bet ir ten pasitaiko atvejų su perpardavėjais ir pan. Būtinai reikalinga kontrolė, pavyzdžiui, greitai Kėdainiuose atsiras panašus turgelis, kurį koordinuos Kėdainių ūkininkų krašto sąjunga, Šiauliuose – Šiaulių krašto ūkininkų sąjunga ir pan.

Prekiaudami mobiliose vietose kasdien susiduriame su tam tikrais iššūkiais. Daugeliui tai atrodytų menkniekis, tačiau kai nori vartotojui pateikti šviežią ir kokybišką produkciją, tenka nemažai pavargti: reikalingi galingi šaldymo agregatai – vadinamosios autoparduotuvės, elektros generatoriai, o kur dar prekybos vietos švara! Pavyzdžiui, kaip apsiginti nuo musių antpuolio – juk vartotojas nieku gyvu nepirktų tokios produkcijos.

Mes stengiamės išlaikyti ūkininkų balansą, kad jie galėtų užsidirbti. Visų pirma, ūkininkas, norintis prekiauti mobiliajame turgelyje, privalo gauti tam tikrus leidimus. Jeigu nori gaminti ar perdirbti, pavyzdžiui, pieno, mėsos produktus, reikia turėti specialią šaldymo priemonę ne tik pardavimo, bet ir transportavimo metu, be to niekaip neišsiversi. Tačiau pati pradžia negali būti savavališka – „atvažiavau ir prekiauju“, viskas turi būti kruopščiai suderinta, kitu atveju negalime garantuoti produktų saugos.

Būna ir kuriozinių atvejų, sakykime, skambina ūkininkė, labai norinti prekiauti kiauliena, o pati, pasirodo, net savų kiaulių neturinti, arba atvyksta prekiautojai iš Biržų, atsiveža nešvaraus pieno dideliuose plastikiniuose buteliuose, išsitraukia nupeštą žąsį, padeda ją ant taburetės kepinant saulei – kaip galima pasitikėti tokia produkcija? Todėl pabrėžiu, kad kontrolė būtina.

Kaip mūsų produkciją atskirti nuo kitų? Visų pirma, mūsų turgelių skiriamasis ženklas – obuolys su užrašu „Lietuviško ūkio kokybė, Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai“. Su ūkininkais, prekiaujančiais tuose turgeliuose, susitarėme pasisiūti specialius chalatus su šiuo ženklu, taip pat stengiamės apsiklijuoti savo automobilius, kad išsiskirtume iš plačios masės ir atsiradusių daugybės ūkininkų turgų. Tai nėra tik noras užsidirbti – tai lietuviško ūkio populiarinimas ir nauji kokybės standartai – savo ženklo ant bet ko nedėsime.“

Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė Alvita Armanavičienė : „Ko verti saugos reikalavimai, jei produkto galiojimo laikas – metai?“

„Nuolat akcentuojami aukšti saugos ir higienos standartai Lietuvoje susidūrė su problema – vartotojai tokių produktų neįperka. Galų gale, jeigu jie prifarširuoti visokios chemijos, kyla klausimas, kiek tai kokybiška? Jeigu produktas saugus išlieka ilgiau negu metus, ar tai tenkina vartotoją? Rinkoje šiuo metu įsigalėję prekybos centrai, ūkininkai lieka be darbo, ką jau kalbėti apie žemės ūkio perspektyvas. O natūralių produktų poreikis kilo tiek iš vartotojų, tiek iš ūkininkų pusės.

Buvo peržiūrėtos higienos taisyklės ir taip pamažu, prisijungiant vis daugiau suinteresuotų įvairių organizacijų, pradėjo kurtis ūkininkų turgeliai. Kadangi jų atsiranda vis daugiau, būtina kontrolė ir administravimas, nes ten, kur pelnas ir pinigai, gali iškilti visokiausių problemų, todėl turgelius turi tikrinti ne tik valstybė. Ūkininkams reikia kontroliuoti ir save, ir kitus prekiaujančiuosius, pirkėjai taip pat turi būti aktyvūs – iškilus nesklandumams gali kreiptis į atsakingus asmenis.

Prie kiekvieno prekybos centro dabar gali atsirasti ūkininkų turgelių o kuo juose prekiaujama – nežinia. Problema – nėra reglamentuota, kas yra ūkininkų turgus. Kiekvienam tokiam turgeliui reikalingas administratorius, nes jeigu juose prekiaujama arbūzais, o taip būna, vadinasi, vartotojai neturėtų būti klaidinami. Galima rasti įvairiausių būdų, kaip informuoti vartotoją, pavyzdžiui, prie turgavietės pakabinti stendą, kuriame būtų surašyta, kokiomis dienomis prekiaujama, pateiktos vartotojų teisės, telefono numeriai, kur pirkėjams kreiptis kilus problemoms ir pan.

Kaip žinoti, ar įsigijome kokybišką prekę? Visų pirma, prekeivis turi pateikti ūkininko pažymėjimą ir kitus dokumentus iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, įvairias deklaracijas ir pan. Taip pat vertėtų atkreipti dėmesį į tai, ar turgelis turi administratorių – be jo ši prekybos vieta neapsaugota. Jeigu vartotojas nėra tikras dėl kokybės, reikėtų skambinti į VMVT, parašyti skundą Nacionalinei vartotojų federacijai. Taip pat planuojame rengti susirinkimus su turgelių administratoriais, aptarti visas problemas, kaip gerinti padėtį ir užtikrinti, kad vartotoją pasiektų kokybiški produktai. Turi būti sukurta visa sistema, o kol kas žengiame tik pirmuosius žingsnius.

Šiuo metu gavome užsakymą iš Žemės ūkio ministerijos sukurti video medžiagą apie dabartinį bendradarbiavimą tarp ūkininko ir vartotojo, kaip jį plėsti, skatinti įsigyti kaimiškų produktų, parodyti gerus pavyzdžius. Sakykime, ūkininkų yra labai įvairių – jeigu stambesnis ūkininkas turi keliolika karvių, jam apsimoka prekiauti turgelyje.

Turintysis nedidelį ūkį gali organizuoti tiesioginę prekybą iš jo. Kad neišnyktų žemės ūkis, kaimo kultūra, reikalingos solidarumo grupės, vartotojai ir ūkininkai turi palaikyti kuo glaudesnį ryšį – juk bendravimo formų gali būti pačių įvairiausių.“

Apie kontrolę

VMVT Veterinarijos sanitarijos ir maisto skyriaus vyriausioji veterinarijos gydytoja Aurelija NAČIENĖ: „Ūkininko prekybos sėkmė – tai vartotojams tiekiami saugūs, kokybiški ir skanūs maisto produktai.“

Kokį vaidmenį koordinuojant ūkininkų turgelius atlieka VMVT, t. y. ar prieš patekdami į rinką produktai yra tikrinami, išduodamas leidimas ir pan.?

„Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, siekdama užtikrinti, kad šalies rinkai tiekiamas maistas būtų saugus, tinkamai paženklintas ir atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymais ar kitais teisės aktais įteisintus saugos, kokybės, ženklinimo ir kitus privalomuosius reikalavimus visuose maisto tvarkymo etapuose (nuo maistui skirtų augalų ir gyvūnų auginimo iki maisto tiekimo vartotojams), vykdo valstybinę kontrolę maisto tvarkymo subjektuose. Ūkininkų turgeliai nėra išimtis. Įvertinus, kad laikinosios prekyvietės (ūkininkų turgeliai) atitinka sanitarinius higieninius reikalavimus, teritorinių VMVT pareigūnai išduoda maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimus (MTSPP).

Ūkininkai, norintys prekiauti savo pagaminta, užauginta produkcija turgeliuose, privalo kreiptis į teritorinę VMVT ir gauti MTSPP arba leidimą gaminti ir parduoti pieno produktus. Prieš išduodami leidimus ar MTSPP, teritorinių VMVT inspektoriai patikrina, ar yra užtikrintas visų teisės aktų reikalavimų nuostatų laikymasis.

Pagal galiojančius teisės aktus, už tiekiamų į rinką maisto produktų kokybę ir saugą atsako pats ūkininkas.

Ar yra koks esminis skirtumas tarp ekologiškų produktų ir ūkininkų turgelių ?

Ekologiškų produktų turgeliuose gali būti parduodami tik tie maisto produktai, kurių auginimo, perdirbimo ar gamybos procesai bei patys produktai sertifikuoti kaip ekologiški. Tokie produktai pagaminti pagal labai griežtus teisės aktų reikalavimus, turi turėti ekologiško maisto sertifikatą, kurį išduoda VšĮ „Ekoagros“, bei turi būti atitinkamai paženklinti.

Ar užfiksuojama pažeidimų ūkininkų turgeliuose? Kaip sprendžiama tokia problema?

VMVT pareigūnai per pirmąjį šių metų pusmetį atliko 17 patikrinimų ūkininkų turgeliuose, iš jų 14 planinių ir tris – pagal vartotojų skundus. Pavyzdžiui, vartotojas skundėsi, kad suvalgęs vegetariškų pyragaičių su daržovių įdaru pasijuto blogai. Patikrinus išaiškėjo, kad kepiniais buvo prekiaujama neturint šaldymo įrenginių, pyragėliai buvo neapsaugoti nuo užterštos prekyvietės aplinkos, neužtikrintas jų atsekamumas, produktai netinkamai įpakuoti. Buvo gauti du skundai dėl pieno produktų tinkamumo vartoti terminų, tačiau patikrinus paaiškėjo, kad buvo laikomasi visų sanitarinių ir higienos produktų laikymo reikalavimų.

Patikrinimų metu daugiausia nustatyta maisto produktų ženklinimo, laikymo sąlygų ir bendros higienos reikalavimų pažeidimų. Teritorinių VMVT inspektoriai patikrinimų metu suteikė informaciją ūkininkams, kaip teisingai paženklinti savo maisto produktus, kokie temperatūriniai režimai būtini greitai gendantiems produktams. Vasarą, kada šilta, labai svarbu tinkamomis sąlygomis laikyti greitai gendančius maisto produktus, todėl ūkininkai turėjo įsigyti šaldymo įrenginius (šaldymo vitrinas, termokrepšius). Infekcinių susirgimų nuo ūkininkų gaminamos produkcijos šiemet nebuvo užregistruota.

Ūkininkų turgeliai buvo populiarūs ir anksčiau, tačiau šiuo metu jų atsiranda vis daugiau. Kuo šių turgelių produkcija skiriasi nuo įprastinio, jau daug metų veikiančio turgaus produkcijos?
Turgeliuose anksčiau dominavo ūkininkų išaugintos daržovės, vaisiai, uogos, gal dar medus.

Dabartiniuose jau galima įsigyti ir ūkininkų pagamintų pieno produktų, šviežio pieno, mėsos ir jos produktų, duonos ir pyrago gaminių ir t. t. Ūkininkų turgeliuose prekiaujama tik mūsų šalyje ūkininkų užauginta ir pagaminta produkcija. Tuose turgeliuose visi prekiautojai yra registruojami administruojančio prekyvietės darbuotojo, o ir patys ūkininkai, vieni kitus pažinodami, neleidžia prekiauti kitiems prekiautojams.

Kitose šalies turgavietėse prekiauja ne tik ūkininkai ir ne tik Lietuvoje užauginta ir pagaminta produkcija.

Kas skatina žmones prekybos centrus iškeisti į turgelius? Kaip pirkėjas gali įsitikinti įsigijęs kokybišką prekę?

Vartotojų pomėgiai, skonis, galimybės yra skirtingi, todėl ir pasirinkimas gali būti įvairus. Vieni perka maisto produktus tik prekybos centruose, kur didesnės maisto saugos garantijos, platus maisto produktų asortimentas, kiti renkasi ūkininkų turgelius ar tradicines turgavietes. Ūkininkų turgeliai populiarėja, nes žmonės įsitikina tokiuose turgeliuose pirktų produktų sauga ir gera kokybe. Vis daugiau vartotojų nori įsigyti šviežesnių maisto produktų, pagamintų „kaip pas močiutę kaime“. Ir ūkininkai stengiasi pasiūlyti skanių ir kokybiškų savo ūkiuose užaugintų ar pagamintų produktų.

Įsigydamas maisto produktus turguose ar ūkininkų turgeliuose, vartotojas turi atidžiai perskaityti ženklinimo etiketes. Jose turi būti pateikta informacija apie tinkamumo vartoti terminus, laikymo sąlygas, sudėtines maisto produktų dalis, gamintoją ir t. t. Jei produkcija prekiaujant laikoma tinkamomis sąlygomis, maisto produktas bus kokybiškas. Nerekomenduojama pirkti maisto produktų turgaviečių ar turgelių prieigose.

Apsilankius turgelyje

Pakalbinome keletą ūkininkų, prekiaujančių mobiliuosiuose turgeliuose. Saulėtą penktadienį prie Kauno prekybos centro „Akropolis“ jų būriavosi ne tiek ir daug: keli prekiavo mėsos gaminiais, pieno, medaus, grybų ir lietuviškų uogų siūlė tik po vieną ūkininką, šviežiomis daržovėmis prekiavo 3–4. Taip pat buvo galima įsigyti konditerijos, duonos, pyrago gaminių, gėlių bei medinių rakandų.

Ūkininkė iš Prienų, prekiaujanti įvairiais pieno gaminiais, teigė, kad prie „Akropolio“ pelnas nėra didelis: „Nežinau, kodėl, bet čia uždirbame mažiausiai. Kadangi prekiaujame penkias dienas per savaitę, pastebėjau, kad kitos vietos pelningesnės. Gal įtakos turi prekybos centras“, – svarstė ji. Prekiaujančiųjų daržovėmis asortimentas buvo gana gausus (bulvės, pomidorai, agurkai, burokėliai, morkos, svogūnai, česnakai ir pan.), todėl ten nuolat būriavosi žmonių eilės. 18–metė Aira sakė, kad šioje vietoje prekiauti sekasi gana gerai, nors daugiausia žmonių sulaukia prie Čečėnijos aikštės.

Tokie turgeliai – puikus pasirinkimas žmonėms, ieškantiems natūralaus lietuviško, kaimiško produkto. Štai duonos gaminiais prekiaujantį Raimundą iš Kauno pakalbinti buvo sunku – prie jo skyrelio pirkėjai keitė vienas kitą. „Anksčiau pats kepiau – dabar dirba jaunesni“, – juokavo jis. Raimundas taip pat prekiauja penkias dienas per savaitę, o sekasi tikrai neblogai, labiausiai žmonės mėgsta šviežius riestainius, bandeles ir lietuvišką duoną.

Bent jau tą dieną geriausiai sekėsi vaisių ir daržovių pardavėjams. Kol vieni dar tik laukė klientų, jų pardavėjai vos spėjo suktis – ne už kalnų ruduo, tad visiems norisi pasimėgauti paskutinėmis vasaros gėrybėmis. Beje, kiekvienas ūkininkas šalia savo produkcijos turėjo specialius dokumentus, leidžiančius prekiauti turgeliuose – todėl kilus įtarimui tereikia jų paprašyti ir įsitikinti kaimiškos produkcijos saugumu.

Komentarai

Norėdami komentuoti, turite prisijungti su savo vardu arba užsiregistruoti .

Pirm Antr Treč Ketv Penk Sat Sekm
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31