JE Lietuvos Respublikos Prezidentei

D.Grybauskaitei

P A R E I Š K I M A S

Dėl padėties Vilniaus šilumos ūkyje ir nepatenkinamos atsakingų valstybės institucijų veiklos, siekiant Vilniaus gyventojams priimtinų šilumos kainų

Mes, dirbantys vartotojų gynimo srityje ir atstovaujantys labiausiai socialiai pažeidžiamus gyventojų sluoksnius, su dideliu nerimu sekame padėtį šilumos ūkyje. Esame priversti konstatuoti, kad padėtis šioje ko ne visiems Lietuvos gyventojams aktualioje srityje daug kur blogėja. Prie malonių išimčių priskirtinos tik palyginti nedideli šilumos ūkiai Ignalinos, Molėtų, Radviliškio, Širvintų, Tauragės, Utenos, Varėnos savivaldybėse. Ten savivaldybės tvarkosi pačios, nėra šilumos ūkių valdymo perleidusios privatiems operatoriams ir kurui daugiausiai naudoja dar smarkiai nepabrangusias medienos skiedras. Todėl šilumos kainos ten nėra aukštos, o šios savivaldybės gali būti laikomos pavyzdžiu kitoms.

Tuo tarpu daugumoje kitų savivaldybių, įskaitant ir didžiuosius miestus, padėtis daug blogesnė. Tai aiškinama gamtinių dujų kaip pagrindinio kuro naudojimu. Dėl monopolinio gamtinių dujų tiekėjo ir šios Vyriausybės derybinių nesugebėjimų gamtinės dujos Lietuvai nuolat brangsta. Jos pastebimai brangesnės negu Latvijoje ar Estijoje, atitinkamai pas mus didesnė ir iš dujų gaminamos šilumos kaina.

Ypač stebina situacija Vilniuje. Turėdamas didžiausią šilumos tiekimo sistemą – didžiausią šilumos vartojimo tankį, didelius vartotojus, stambią kogeneracinę jėgainę, Vilnius su savo šilumos kaina nuosekliai krinta į šilumos kainų lentelės vidurį (1 priedas). Tarp lentelėje pateiktų 41 šilumos tiekėjų Vilnius pagal šilumos kainą užima 22 vietą, be to, Vilnių lenkia Klaipėda ir Panevėžys, taip pat deginantys gamtines dujas.

2002 m Vilniuje šilumos kaina buvo mažiausia tarp visų 34 šilumos tiekėjų (Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos duomenys). Tais pat metais Vilniaus šilumos tiekimo įmonė buvo išnuomota Prancūzijos koncernui „Dalkia“ 15 m laikotarpiui. Nors tuo metu tai buvo geriausia šilumos tiekimo sistema šalyje, neturėjusi didesnių problemų, kuriai tik reikėjo rūpestingo šeimininko. Tačiau didžiausiame šalies mieste šeimininko neatsirado. Nors labiau tikėtina, kad tas šeimininkas rūpinosi specifiniais, tik ne vilniečių reikalais. Nuo tada skaičiuojama skandalais pagarsėjusi „rubikoninė epocha“, o Vilniaus šilumos ūkis nuosekliai smunka žemyn.

Su šilumos kaina 26-27 ct/kWh Vilnius atsidūrė vienoje gretoje su blogiausiais šalies šilumos ūkiais. Papildomai Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija prognozuoja 30% gamtinių dujų brangimą rudenį. Viską sudėjus, naujasis šildymo sezonas Vilniuje žada būti pačiu sunkiausiu per visus nepriklausomybės metus.

Ką gi rengiamasi priešpastatyti? Mūsų nuomone, atsakingose institucijose tvyro susitaikymo ir neveiklumo atmosfera. Tradiciškai viskas bus perkelta ant paprastų vilniečių pečių.

Vilniaus m. savivaldybė.

Naujoji miesto valdžia simboliškai savo veiklą pradėjo nuo šilumos kainos didinimo, pasistengusi tą padaryti „švariomis rankomis“, , t.y., Kainų komisijos sprendimu. Konservatorių vadovybė ilgą laiką delsė didinti šilumos kainą, matyt bijodama nepalankios rinkėjų reakcijos. Galiausiai šilumos kainą vienašališkai padidino įsikišusi VKEKK.

Dabartinis miesto meras A.Zuokas atvedė koncerną „Dalkia“ į Vilniaus šilumos ūkį ir su privačiu operatoriumi turi nusistovėjusias sąsajas.

Savivaldybės vadovai negirdi pasiūlymų pažangioms permainoms šilumos ūkyje, nepriima vartotojų atstovų, neatsiliepia į prašymus. Ne sykį buvo teikti pasiūlymai (buvusiam merui R.Aleknai, vicemerui R.Adomavičiui), tačiau jokios reakcijos, net neigiamos nesulaukėme. Kaip sakoma, „vatos efektas“.

Energetikos ministerija.

Nusišalinusi nuo realios kasdienybės šilumos ūkyje problemų sprendimo. Per dešimtmetį taip ir neparengti energijos kainodaros principai, šilumos ūkį reguliuojančiuose teisės aktuose yra didelė painiava (kaip pavyzdžius galima paminėti vartotojų atsijungimo nuo šilumos tiekimo sistemos reguliavimas, namo šildymo sistemų priežiūra, šilumos punktų perdavimas gyventojams, karšto vandens „tiekimo“ nesusipratimai ir kt.). Šilumos vartotojų teisės neginamos, tas pripažįstama ir ministerijų lygmenyje (Teisėsaugos, Energetikos). Šilumos taryba neveiksni jau daugelį metų. Nors Šilumos taryba pagal Šilumos ūkio įstatymo 6 str. 1 dalį turėtų teikti ministrui pasiūlymus svarbiais šilumos ūkio klausimais, tas nedaroma. Išeitų, kad ministerija šiame ūkio sektoriuje problemų neįžvelgia.

Sėkmingam darbui šilumos ūkio srityje ministerija neturi reikiamos kvalifikacijos, - tai rodo jos nesėkmingos kampanijos šioje srityje. Pavyzdžiai – du metus trukusi ministerijos inicijuota kampanija dėl karšto vandens tiekėjo pasirinkimo – įvedė bereikalingą sumaištį, gyventojai buvo verčiami rinktis į susirinkimus ir balsuoti už sprendimus, kurių jie visiškai nesuprato. Rezultate gyventojų išlaidos karštam vandeniui padidėjo. Pavyzdžiui, ši ministerijos „iniciatyva“ Vilniuje padidino gyventojams išlaidas už karštą vandenį 7.5%, be to, gyventojams dažnai tiekiamas neleistinai pažemintos temperatūros vanduo. Arba agitacija už nuotolinio nuskaitymo karšto vandens skaitiklius, kurie yra brangūs ir praktiškai naudos neduodantys prietaisai. Paskutiniu metu pasirodę UAB „Vilniaus energija“ reikalavimai perduoti įmonei vartotojų namų šilumos punktus iliustruoja apie nebaudžiamą šilumos tiekėjų savivalę. Vilniuje nuo vartotojų slepiami duomenys, kuriais remdamiesi jie galėtų patikrinti jiems išrašytų sąskaitų teisingumą, tuo nevykdomos Energetikos ministro įsakymu 2010 m. spalio 25 d. Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 132.2. punktas. Namų šildymo sistemų priežiūra monopolizuota, kai privalėtų veikti laisva paslaugų rinka. Tokia (ne)tvarka vienareikšmiškai rodo, kad šilumos ūkį Vilniuje tvarko arba diletantai, arba piktavaliai, o greičiausiai ir tie, ir tie.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija

Neturi koncepcijos padėčiai šilumos ūkyje gerinti, dirba tik šios dienos problemų sprendimui. Užėmusi pasyvią poziciją. Šilumos kainodaros metodikomis nesudaro motyvacijos šilumos tiekėjams mažinti tiekiamos šilumos sąnaudas. Priešingai – demonstruoja per didelį aktyvumą, kompensuojant tiekėjams visas sąnaudas, nepriklausomai nuo jų darbo kokybės. Šilumos tiekėjai gali naudoti patį brangiausią kurą ir pačius brangiausius įrengimus, - VKEKK pasirūpina, kad visos sąnaudos kurui ir brangiems įrengimams pirkti būtų perkeltos ant vartotojų pečių, o kuo brangesnius įrengimus pirks tiekėjas, tuo didesnis pelnas jam bus įtraukiamas į šilumos kainas. Tai ydingi šilumos kainodaros principai, neatitinkantys pagrindinės Šilumos ūkio įstatymo nuostatos „mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą“. Jie skatina tiekėją nesirūpinti šilumos sąnaudomis, kadangi viskas jam rūpestingai kompensuojama, ir pirkti kuo brangesnius įrengimus ir darbus (įskaitant ir iš susijusių įmonių). Viskas perkeliama vartotojams, kadangi pastarieji nėra organizuoti ir neturi kaip apsiginti patys, o Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba sunkesnių klausimų kaip šilumos sąnąudų mažinimas sėkmingai nusikrato – tai esą ne jos funkcijos.

Negana to, VKEKK pradėjo taikyti vienašališkus sprendimus uždėti vartotojams kompensacijas už šilumos tiekėjų patirtus nuostolius netgi to neprašant tiesioginiams šilumos tiekėjų šeimininkams – vietos valdžiai. Vilniuje vartotojams uždėta jau antra kompensacija už neva šilumos tiekėjo praeityje patirtus nuostolius. Be jau vilniečių mokamo „Imbraso mokesčio“ 1,34 ct/kWh VKEKK vienašališkai nustatė dar vieną kompensaciją 1,61 ct/kWh už šilumos tiekėjo patirtas ir nepadengtas 41,4 mln. Lt sąnaudas dėl praeityje pabrangusio kuro ir pirktos šilumos. Šios tiekėjo netektys buvo patirtos 2009 m spalio 1 d. – 2010 m. spalio 31 d. laikotarpiu, kai tiekėjas turėjo įstatymu įteisintą galimybę kas mėnesį perskaičiuoti kintamą dedamąją ir tų netekčių išvengti. Jei tai nebuvo nedaroma, tai buvo pačio tiekėjo sprendimas ir visai nesuprantami VKEKK veiksmai grąžinti tiekėjui neva praėjusių laikų nuostolius, kai pats tiekėjas buvo pilnai atsakingas už šiuos nuostolius.

Padėtį vainikuoja ciniški Šilumos tiekėjų asociacijos vadovo V.Stasiūno pareiškimai arba grasinimai, kad vartotojai vietoj išlaidų atostogoms geriau atidėtų pinigus žiemai šildymo apmokėti. Kaip tą reikėtų suprasti?

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba

Turėdama didelį biudžetą ir daug darbuotojų, šilumos vartotojams svarbiausiais klausimais apskritai nedirba. VVTAT reaguoja vien tik į vartotojų skundus, o ar kas nors kada nors girdėjo apie VVTAT savo pačios iniciatyva parengtus pasiūlymus šilumos tiekimo sąnaudoms ir atitinkamai kainoms mažinti?

Tarnyba yra apsibrėžusi savo sprendžiamų klausimų ratą nesąžiningomis sutarčių sąlygomis – tai siaura ir tolima nuo opiausių šilumos vartotojų problemų sritis. Svarbiausia šilumos vartotojams – kuo mažesnė šilumos kaina ir jų būsto šilumos suvartojimas (antroji problema daugiau liečia Aplinkos ministerijos reguliavimo sferą bei pačius vartotojus ir čia nenagrinėjama).

Mes konstatuojame:

1. Grėsmingai augant šilumos kainoms ir blogėjant perspektyvoms, tie, kurie privalėtų rūpintis reikalingomis kontrpriemonėmis, išlieka neapaiškinamai pasyvūs. Nors kiekvieną dieną dejuojama dėl rusiškų dujų brangimo, nedaromi žingsniai persiorientuojant prie pigesnio kuro. Tai ne tik propaguojamas biokuras, kurio rinkoje jau pastebimos atskirų tiekėjų dominavimo tendencijos, bet ir anglis. Kodėl atsisakyta anglies? Anglis yra pigus kuras, kurio galima nusipirkti iš daugelio tiekėjų. Anglis yra perpus pigesnė už gamtines dujas ir 20% pigesnė už biokurą. Būtina palaipsniui įvesti anglies katilų katilinėse taip kartu su biokuru mažinant priklausomybę nuo rusiškų dujų. Vietoje to sakoma, kad anglis yra didelės taršos kuras, tuo pridengiant neveiklumą ir didelį norą gauti pajamų iš ATL pardavimo, kas jau pasidarė neblogu verslu šilumos tiekėjams. Išeina, kad neturtingi mažos Lietuvos vartotojai privalo gelbėti pasaulį nuo globalinio atšilimo, kai turtingosios šalys (įskaitant JAV) savo kuro balanse tebeišlaiko didelę dalį anglies.
2. Atsakingos valstybės institucijos – Energetikos ministerija, VKEKK, VVTAT – neturi šilumos ūkio plėtros vizijos ir priemonių kaip pagerinti šio sektoriaus ir šilumos vartotojų padėtį. Dar blogiau – vartotojų atžvilgiu jos ne tik išlieka pasyvios, bet nerodo net šio pobūdžio pastangų. Suskystintų dujų terminalas arba skalūninių dujų išgavimo projektai orientuoti į tolimą perspektyvą ir jų nauda vargu ar yra tinkamai pagrįsta. Tuo tarpu reikia skubiai gerinti padėtį šilumos ūkyje jau dabar.
3. Šilumos vartotojų interesams šioje plačioje srityje ginti nėra kam. Institucijos reaguoja (paprastai labai vangiai) tik į vartotojų skundus, kai kas nors jau atsitiko, sulūžo, užpylė ar vartotojas nebeteko kantrybės dėl metais nesušylančio radiatoriaus. Taip „nugesinamos“ paskirų vartotojų atskiros problemos ir laikoma, kad reikalai sutvarkyti. O kas kvalifikuotai iškelia svarbiausias visiems vartotojams problemas ir pasiūlo sprendimus? Valstybės institucijų tarpe tokių nėra. Tačiau į pasiūlymus iš nepriklausomų organizacijų ar asmenų institucijos apskritai nereaguoja – vadovaujamasi principu „netrukdykite mums (ne)dirbti“.
4. VKEKK darbą iš vartotojų pozicijų vertiname nepatenkinamai. VKEKK dirba neturėdama aiškių šilumos kainodaros principų, nesivadovauja Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintu mažiausių šilumos tiekimo sąnaudų principu, metodikas rengia ir tvirtina pati, vartojai neturi jokios įtakos VKEKK darbui išskyrus teisminį procesą. Mūsų nuomone, VKEKK bereikalingai kišasi savo vienašališkais ir šilumos tiekėjams palankiais sprendimais. Nesant kvalifikuotos VKEKK kontrolės iš šalies, tokia padėtis tiesiog pavojinga galimos korupcijos požiūriu. Komisijos metodikos ir nutarimai darosi „nebeįkandami“ bet kokiems tretiesiems asmenims. Pridedame pavyzdį VKEKK nutarimo dėl šilumos kainų Vilniuje, kurį, mūsų nuomone, gali suprasti tik UAB „Vilniaus energija“ (galbūt) ir pati VKEKK. Ar įmanoma eiliniams šilumos vartotojams suprasti ir įvertinti šį visiems vilniečiams svarbų nutarimą ? Jei nemokama parašyti paprasčiau ir suprantamiau, vartotojai privalo turėti savo kvalifikuotus ir toje srityje dirbančius specialistus. To nėra. Esant tokiai padėčiai, kontrolė iš vartotojų pusės apskritai nebeįmanoma, o reguliuotojas ir šilumos tiekėjas gali „atsipalaiduoti“, - vistiek niekas nieko jų nutarimuose nesupras ir numos ranka.

Reiškiame nepasitikėjimą VKEKK veikla vartotojams labai svarbioje šilumos kainodaros srityje ir Komisijos vadove kaip atsakinga už susidariusią padėtį.

Atsižvelgdami į aukščiau išdėstytą padėtį prašome:

Organizuoti darbo pasitarimą Energetikos ministerijoje arba VKEKK, dalyvaujant visoms suinteresuotoms institucijoms, tikslu:

• aptarti susiklosčiusią padėtį su visomis atsakingomis institucijomis;
• aptarti vartotojų atstovų ir ekspertų pasiūlymus šilumos vartotojų padėčiai pagerinti iš esmės;
• priimti neatidėliotinų priemonių planą.

Mes esame pasirengę pateikti esminių pasiūlymų šiais klausimais. Ne kartą buvome teikę įvairių pasiūlymų atskiroms institucijoms (Seimui, Vyriausybei, Aplinkos ministerijai, Energetikos ministerijai, VKEKK) be jokios grįžtamosios reakcijos. Todėl mums belieka kreiptis į Jus.

Pagarbiai,

Nacionalinės vartotojų feredacijos prezidentė

Alvita Armanavičienė

Energetikos ekspertas

Rimantas Zabarauskas