| Pirm | Antr | Treč | Ketv | Penk | Sat | Sekm |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | |||||
| 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 9 |
| 10 | 11 | 12 | 13 | 14 | 15 | 16 |
| 17 | 18 | 19 | 20 | 21 | 22 | 23 |
| 24 | 25 | 26 | 27 | 28 | 29 | 30 |
| 31 |
Kaip valstybė negina vartotojų interesų?
Kaip valstybė negina vartotojų interesų?
Vartotojų teisių apsaugos lygis tiesiogiai įtakoja konkurencingumą tiek šalies viduje, tiek ir tarpvalstybiniame lygyje. Taigi, esant silpnai vartotojų teisių apsaugai Lietuvoje, nesąžiningos bei monopolinės įmonės gauna didesnius pelnus, tuo tarpu vartotojams belieka tenkintis blogesne kokybe bei nepagrįstai aukštomis kainomis.
Kalbant apie tarpvalstybinę konkurenciją bei konkrečiai Lietuvą, užsieniečiams čia lengviau vystyti verslą dėl neaukštų vartotojų politikos standartų nei Lietuvos verslininkams kitose šalyse, kur vartotojų teisių apsauga yra žymiai aukštesnio lygio.
Mūsų Konstitucija skelbia, kad Valstybė gina vartotojų interesus, t.y. silpnojo visuomenės nario ekonominius ir socialinius interesus.
Tačiau ar dar beliko mūsų visuomenėje tikinčių, kad Konstitucinė dvasia saugo mus?
Kiekvieną dieną kyla pirmo būtinumo produktų kainos, įmonės, ir ypatingai monopolinės, negailestingai naudojasi savo galia prieš pavienį vartotoją nepagrįstai keldamos kainas, teikdamos nekokybiškas paslaugas, siūlydamos pasirašyti nesąžiningas sutartis. Besiskundžiantys blogomis prekėmis ir pasaugomis vartotojai yra siuntinėjami iš vienos institucijos į kitą, tačiau labai dažnai ne tik, kad nieko nepeša, bet ir sugaišta laiką bei patiria nemažai stresų. Nors pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymą vartotojai, įsigiję nekokybiškus produktus, du metus gali reikalauti, kad pardavėjas nekokybišką daiktą pakeistų į kokybišką ar net grąžintų pinigus, tačiau visi prekeiviai, kaip susitarę, siuntinėja žmogelį į remonto dirbtuves, kuriose daiktas be vartotojo sutikimo per neribotą laiką būna remontuojamas arba ne. Taigi, nusipirkti kokybišką daiktą, tai kaip loterijoje laimėti laimingą bilietą ir vargas tam, kam nepasisekė.
Vartotojai šiandiena priversti pasirašinėti įvairiausias – energetikos, finansinių, ryšių bei kitų prekių ir paslaugų sutartis.Visų jų apimtis ne vienas ir ne du smulkiai surašyti puslapiai. Jose yra nemažai ne visada suprantamų sąlygų, tačiau vartotojui, nesančiam tų sričių specialistui bei dėl laiko stokos, belieka jas tik pasirašyti neskaičius. O kam ir skaityti, jei „susitarti“ kitaip, pavyzdžiui, elektros energijos teikimo sutarties atveju ir neįmanoma. Taigi, vartotojas ir čia yra silpnoji ir neapginama pusė, nes ne jis rašė sutartis, ne jis supranta taip gerai savo teises, kaip gerai jas supranta pats pardavėjas ir ne jis yra monopolistas turintis žymiai daugiau galimybių laimėti teisme.
O kokie marketinginiai triukai yra naudojami vilioti vartotojus klaidinančia, paslėpta reklama, kaip visokiais nesąžiningais būdais yra įtakojamas vartotojų ekonominis elgesys!
Bet tada jau kyla klausimas ką veikia mūsų vartotojų teisių apsaugos institucijos ir ką daryti, kad situacija iš esmės pradėtų keistis?
Vartotojai, įsigiję nekokybiškus produktus, pastebėję klaidinančią reklamą ar kitus vartotojų teisių apsaugos pažeidimus ir neradę bendros kalbos su pardavėju pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymą turėtų kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą (VVTAT), tačiau vartotojui ne pro šalį žinoti, kad skundą tarnyba greičiausiai persiųs į kitą valstybinę vartotojų instituciją, todėl jam tikslingiau negaišinti savo brangaus laiko ir kreiptis tiesiai į maisto ir veterinarijos tarnybą, nemaisto produktų inspekciją, ryšių reguliavimo tarnybą ir kitur........
Kadangi už VVTAT-os paslaugas mes, mokėsčių mokėtojai, valdžios rankomis sumokame virš 8 mln. litų, pakalbėkime apie tai, kokias paslaugas mums suteikia ši valstybinė institucija ir kodėl mes – vartotojai, nepatenkinti vartotojų teisių apsauga aplamai.
VVTAT skiria baudas įmonėms už vartotojų teisių pažeidimus, tačiau šios tarnybos sprendimai yra viso labo tik rekomendaciniai, todėl vis daugiau įmonių nusprendžia neatsižvelgti į šios tarnybos rekomendacijas ir tokių nepaklusnumo atvejų jau virš šimto ir šie skaičiai didėja.
Kita Vartotojų apsaugos tarnybos prievolė - nagrinėti rašytines sutartis ir bausti įmones, jei jos nesutinka panaikinti nesąžiningas sąlygas sutartyse. Jei, pavyzdžiui, užsakėte, kad jums pagamintų baldus, suremontuotų mašiną, greičiausiai jums bus pasiūlyta pasirašyti sutartį, kurioje yra ne viena nesąžininga jūsų atžvilgiu sąlyga, ir gaila, kad tokios sutartys nėra NVTAT rūpesčio objektas, nors Europos sąjungos Nesąžiningų sutarčių sąlygų direktyvoje yra numatyta, kad šalis narė turi užtikrinti, kad rinkoje nebūtų nesąžiningų sąlygų sutartyse. Deja, mūsų valstybiniai vartotojų gynėjai laukia, kad vartotojas pateiktų skundą tarnybai, o tuo metu prekybininkai sėkmingai naudojasi savo išskirtine padėtimi.
Kaip dar Valstybinė vartotojų tesių apsaugos tarnyba turėtų prisidėti prie Konstitucinės dvasios gyvavimo – ogi, ginti viešą vartotojų interesą teismuose. Ir ką jūsų manote, kiek kartų buvo apgintas vartotojų interesas per 6-is šios institucijos gyvavimo metus, o gi, ne karto ši biurokratinė įstaiga taip ir nematė reikalo pasinaudoti savo teisėmis ir pareigomis. Ar dėl kompetencijos trūkumo, o gal dėl to, kad nėra jokių vartotojų viešojo intereso pažeidimų Lietuvoje?
Šiandiena, kai finansinė krizė paraližuoja pačių svarbiausių valstybės sektorių veiklą, ypatingai tampa aktualu labai atsakingai peržiūrėti įvairiausių valstybinių įstaigų, tame tarpe ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos veiklą jos veiklos efektyvumo bei naudingumo vartotojams požiūriu.
Visų pirma, siūlome atkreipti valstybės dėmesį į tai, kad Europos Sąjungoje pradedama akcentuoti, kad konkurencijos politika yra neatskiriama nuo vartotojų politikos ir valstybės, kuriose šias politikas įgyvendina viena institucija, yra pateikiamos kaip gero valdymo pavyzdžiai. Prieš keleta metų Lietuvoje buvo viena institucija besirūpinanti ne tik konkurencijos bei vartotojų politikos įgyvendinimu, bet ir ryšių reguliavimu. Tai buvo Konkurencijos ir vartotojų teisių apsaugos taryba.
Vėliau „valstybininkai“ turbūt tikėdamiesi, kad, įstojus į Europos Sąjungą, valstybės biudžetas taps labai turtingas, įsteigė ne tik Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, Ryšių reguliavimo tarnybą, bet ir daug kitų įstaigų – biudžeto asignavimo valdytojų, ir jų neefektyvi bei labai brangi veikla šiandiena jau tampa nepakeliama našta Lietuvos mokesčių mokėtojams. O ką turime mainais – nesukontroliuojamus kartelius, nes Konkurencijos tarnybai trūksta pinigų net benzinui nuvažiuoti iki „Mažeikių naftos“ ir neginamą viešąjį vartotojų interesą, nes Vartotojų teisių apsaugos tarnybai dvasios užtenka tik „rekomendaciniam“ vartotojų teisių gynimui.
Alvita Armanavičienė
Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė
Archyvas
- 2022
- 2021
- 2020
- 2019
- 2018
- 2017
- 2016
- 2015
- 2014
- 2013
- 2012
- 2011
- 2010
- 2009
- 2008
- 2007
- 2006
- 2005
- 1970