Kokia kaina vartotojai moka už energetinę nepriklausomybę?

2016-01-13

Tokie pareiškimai prasidėjo nuo Ignalinos AE uždarymo 2009 m. pabaigoje, kada šalies Prezidentė paskelbė, kad uždarydama elektrinę, Lietuva padidino savo energetinę nepriklausomybę. Tuo gerokai suglumindama energetikų luomą.

Panašiu stiliumi šalies vadovai kalbėjo ir praėjusių metų pabaigoje per simbolinę elektros jungčių su Lenkija ir Švedija įjungimo ceremoniją. “Elektros jungties su Lenkija „LitPol Link“ ir jungties su Švedija „NordBalt“ sukūrimas – tai dar vienas istorinis žingsnis. Tai stiprina Lietuvos ir Baltijos šalių energetinę nepriklausomybę“, – sakė ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius.

Energetikos ministro Roko Masiulio teigimu elektros jungtys yra antras iš eilės mūsų energetinės nepriklausomybės žingsnis, o pirmas buvo SGD terminalas. Ir kokia padaryta išvada ? Kadangi bus jungtys, vietinė, valstybės subsidijuojama elektros gamyba nebereikalinga. Nuo šių metų pradžios uždaroma Vilniaus 3 termofikacinė elektrinė. Subsidijų nebereikės.

Kas yra energetinė nepriklausomybė ?

Tiek SGD terminalas, tiek elektros jungtys yra svarbūs ir reikšmingi projektai, padidinantys Lietuvos energetinį saugumą ir sustiprinantys konkurenciją tarptautinėje dujų ir elektros rinkose. Kaip jie įgyvendinami – kitas klausimas. SGD terminalas pastatytas trigubai didesnis, negu turėjo būti. Sudaryta su Statoil dujų tiekimo sutartis Lietuvai yra nepalanki. Šilumininkai skundžiasi brangiomis terinalo dujomis, kurių niekas nenori pirkti ir Vyriausybei tenka nustatinėti privalomas jų pirkimo kvotas. Pasirodo vis daugiau pamąstymų, kad “energetinė nepriklausomybė kainuoja”.

Tačiau problema tame, kad išvardintieji projektai nepadidina Lietuvos energetinės nepriklausomybės nei per milimetrą. Kadangi energetinė nepriklausomybė yra vietinė kuro ir energijos gamyba. Tai ką pasigaminame savo šalyje. Kuro ar energijos importas kad ir iš labai draugiškų mums ar mūsų labai mylimų šalių nėra joks energetinės nepriklausomybės garantas. Politinis ar ekonominis klimatas toje šalyje gali pasikeisti, ilgoje tiekimo infrastruktūroje gali įvykti gedimų arba siūlomos kainos būtų didelės, kaip jau atsitiko su SDG terminalu. Ką tada darysime ? Tikėtis geranorių rinkoje yra naivu, - tokių paprasčiausiai nėra.

Mažmeninės elektros kainos su visais mokesčiais Lenkijoje praėjusiais metais buvo 15%, o Švedijoje pusantro karto didesnės negu pas mus (Eurostatas, namų ūkiai ir įmonės). Rinkoje kainos turi tendenciją išsilyginti. Ką žada Lietuvos vartotojui elektros importas iš šių šalių, jeigu rinkos spaudimui negalėsime priešpastatyti vietinių gamintojų ? Aišku, kad nukentėtų vartotojai.

Praėjusių metų spalio mėnesį energetikos ministras prognozavo, kad pradėjus veikti jungčiai NordBalt, elektra Lietuvoje atpigs iki 7%. Apdairus ministras su žodeliu “iki” neapsiriko – metų pabaigoje paaiškėjo, kad elektros kaina daugeliui gyventojų mažės apie 1.5%, tuo tarpu verslui elektra brangs. Štai kaip išsipildo optimistiniai lūkesčiai. Panašu, kad korektyvas įnešė SGD terminalo nuostoliai.

Termofikacijos saulėlydžio link

Priešingai politikų pareiškimams didžiausios Lietuvoje termofikacinės elektrinės uždarymas reikšmingai sumažins mūsų energetinę nepriklausomybę. Bent kiek artimesniam energetikai žmogui toks sprendimas atrodytų mažiausiai keistas, jeigu nepasakyti kad kvailas.

Termofikacinė elektrinė yra pats efektyviausias būdas pasigaminti elektrai. 30 metų dirbanti ir jau vadintina sena Vilniaus 3 termofikacinė elektrinė gamina elektrą beveik pusantro karto efektyviau negu naujasis, modernus Lietuvos elektrinės blokas Elektrėnuose. Šios jėgainės turi savą specifiką – jų efektyviam darbui reikalinga stabili ir pakankama šiluminė apkrova ir tuo pačiu gerai išplėtotas centralizuotas šilumos tiekimas. Be to, jos inertiškos ir mažai tinkamos manevrui. Tačiau pastovios šiluminės apkrovos režime jos dirba puikiai. Didžiulėje Vilniaus šilumos tiekimo sistemoje tokioms elektrinėms būtų puikios sąlygos. Jeigu nebūtų padaryta virtinė klaidų.

Klaidos šiame ūkyje prasidėjo 2002 m., kai elektrinė buvo išnuomota privatininkams kartu su visu Vilniaus šilumos ūkiu, kai ji privalėjo palikti valstybės elektros sistemoje. Jau tada pasirodė, kad energetikoje valstybinio požiūrio nėra, o elektros ir šilumos sektoriai gyvena patys sau ir per reguliavimo kalnelį nesusieina. Antraja klaida buvo elektros gamybos kvotų ir kainų termofikacinei elektrai nustatymas vietoje to, kad tarp šalies elektros gamintojų nustatyti konkurencijos taisykles. Kvotas nustatydavo Energetikos ministerija, o kainas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (Komisija), praktiškai tarp savęs nebendraujančios institucijos. Taip elektrinės įgijo valstybės išlaikytinių aureolę. Trečiaja klaida buvo termofikacinių elektrinių šilumos ir elektros gamybos sąnaudų atskyrimo metodika, nustačiusi, kad šilumos gamyba tokioje elektrinėje traktuojama kaip eilinėje katilinėje, pavadinant tokią diskriminaciją “alternatyvaus šilumos šaltinio” metodu. Iš elektros gamybos gauto pelno dalis galėjo būti su eile išlygų skiriama šilumos gamybos sąnaudoms sumažinti.

Praktikoje toks reguliavimas leido privatininkams iš valstybės subsidijų elektrai prisikimšti kišenes. Mano vertinimu 2013 m. Vilniaus šilumos vartotojai permokėjo už šilumą 11 mln. eurų, kurie nusėdo privačiose kišenėse. Ši informacija apie metodikos ir reguliavimo bėdas Komisijos nesudomino.

Vietoje tokio biurokratizmo, atvedusio prie termofikacijos naikinimo pradžios, reikėjo tik valstybės lygmenyje nustatyti elektros vietinės rinkos apimtį, skiriamą šalies elektros gamintojams. Tokia rinka galėtų sudaryti 30-50 % nuo viso elektros poreikio, dėl kurio šalies gamintojai privalėtų konkuruoti. Jokių subsidijų teikti ar kvotų nustatinėti nereikia.

Metodika vaiduokliui

Valstybės institucijų gebėjimus reguliuoti energetiką iliustruoja dar vienas “naujametinis siurprizas”. Paaiškėjo, kad apsirūpinimo karštu vandeniu 2 būdą (be karšto vandens tiekėjo) pasirinkę vartotojai 4 metus nemokėjo už šaltą vandenį, kurį jie sunaudojo karštam vandeniui ruošti. Ne iš piktos valios, o todėl, kad niekas iš jų ir neprašė mokėti. Kažkuriuo momentu vandens tiekėjas – UAB “Vilniaus vandenys” praregėjo, kad negauna pinigų ir pareikalavo apmokėjimo iš buvusio karšto vandens tiekėjo – UAB “Vilniaus energijos”. Suprantama, kad tas neturėjo iš ko apmokėti, nes buvo jau netekęs šių garbingų pareigų ir visai logiška, kad tiekė tik šilumą ir iš 2 būdą pasirinkusių vartotojų apmokėjimo už šaltą vandenį nebeprašė. Prasidėjo teismų karuselė, įsisukusi iki Aukščiausiojo Teismo. Kuris nusprendė, kad Energetikos ministerijos įteisintas 2 būdas buvo parengtas netinkamai, vartotojai buvo įpareigoti, bet nesudarė naujų sutarčių ir kad UAB “Vilniaus energija” privalės atsiskaityti už jai nebuvusį reikalingą, bet gyventojų suvartotą šaltą vandenį, panaudotą karštam vandeniui ruošti. “Vilniaus energijai” nieko nebeliko, kaip tik išrašyti vartotojams papildomas sąskaitas šaltam vandeniui už tolimą praeitį ir tikėtis, kad jie apmokės.

Šita situacija, dėl kurios darosi nejauku, stulbina keletu absurdiškų dalykų. Pirma, kodėl niekas per tiek laiko nesugalvojo atsiskaityti su šalto vandens tiekėju sudedant bute esančių šalto ir karšto vandens skaitiklių rodmenis? Tokį uždavinį išspręstų antros klasės mokinys. Antra, kodėl šalto vandens pirkimui karštam vandeniui ruošti reikėjo naujų sutarčių ? Juk senos sutartys galiojo, o pagal ją nupirktą šaltą vandenį turbūt nedraudžiama vartoti ne tik arbatai ar sriubai išvirti, bet ir kitiems vartotojo poreikiams, tame tarpe ir karštam vandeniui pasiruošti. Trečia, kodėl naujas sutartis privalo sudaryti vartotojai, kurių organizuotumas mūsų daugiabučiuose gerai žinomas? Visur yra namo valdytojas – administratorius arba bendrijos valdyba, kurių pareiga ir yra suorganizuoti visuotinį gyventojų susirinkimą, paaiškinti visas subtilybes, paprašyti balsuoti ir pagal balsavimo rezultatus sudaryti sutartis arba jų nesudaryti. Už valdytojų darbą juk gyventojai moka kas mėnesį. Ketvirta, kodėl ši situacija “tempėsi” nuo pat 2010 m. ?

Įdomiausia tai, kad karšto vandens tiekėjo daugiabučiuose ir nėra. Jis privalėjo mirti ir būti palaidotas jau prieš gerą dešimtmetį, kai buvo panaikintos karšto vandens grupinės boilerinės. Nuo tada karštas vanduo namams nebetiekiamas. Apeikite namo perimetrą iš lauko su kokiu norite aparatu ar minų ieškikliu ir pabandykite surasti karšto geriamo vandens vamzdžius. Nerasite. Nes karštas vanduo ruošiamas namo šilumos punkte vartotojui priklausančiais (arba turinčiais priklausyti) įrenginiais. Jei jūs savo virtuvėje pasišildote vandenį virdulyje, turbūt to nevadinate karšto vandens tiekimu ? Ir toks paprastas karšto vandens pasiruošimas sau yra naudingas vartotojui – jo išlaidos paruoštam karštam vandeniui, lyginant su perkamu iš karšto vandens tiekėjo, sumažėja 5-10 %.

Tačiau karšto vandens tiekėjas kažkodėl nemirė, o persikūnijo į vaiduoklį. Komisija jam rengia daugelio puslapių metodikas, priima nutarimus dėl karšto vandens kainų. Į jas įskaičiuojamos tiekėjo darbo sąnaudos, amortizaciniai atskaitymai, pelnas, nustatomos pastovioji ir kintamoji dedamosios ir t.t. Energetikos ministro tvirtinamose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse ilgiausi skirsniai skirti karšto vandens tiekimui. O dabar dar ir Aukščiausiasis Teismas tapo įpainiotas į stebuklingą prisikėlusio vaiduoklio egzistavimą.

Kostiumuoti žalieji žmogeliukai

Lietuvai didžiausias pavojus gresia ne iš išorės priešų, o iš mūsų pačių pasyvumo, nekompetentingumo, nenoro dirbti savo valstybei, reiklumo ir savikritikos stokos.

Skaičiuodami praėjusių metų rezultatus įvairaus plauko metraštininkai prie esminių šalies laimėjimų priskiria kovą su pagarsėjusiomis Vilniaus žaliojo tilto skulptūromis, paskutiniais metais tituluojamomis balvonais. Šventasis karas su balvonais apvainikuotas pergale – skulptūros pagaliau buvo įveiktos ir iškeliavo nežinoma kryptimi. In memoriam liko pliki postamentai. Pro kuriuos praeinant kartais ateina į galvą mintis apie tų nelaimėlių balvonų likimą.

Ir ima atrodyti, kad žaliojo tilto balvonai niekur nedingo. Jie ne išnyko ar kažkur pasislėpė, o atgijo tarp mūsų. Juos sunku atpažinti, nes jie maskuojasi. Vilki kostiumus ir ryši kaklaraiščius. Savotiški žalieji žmogeliukai, tik su jais kažkodėl nekovojama. Matyt, žaliojo tilto fronte buvo daug paprasčiau. Arba mūsų žvalgyba prastai dirba ir jų nepastebi.

Beje, literatūriniai šaltiniai nurodo, galvonu gali būti vadinamas: 1) stabas, dievaitis, 2) baidyklė, 3) žioplys, netikėlis. Pasirinkite pagal skonį.

Komentarai

Norėdami komentuoti, turite prisijungti su savo vardu arba užsiregistruoti .

Temos

Archyvas

‹‹ Ankstesnis mėnuo

Kitas mėnuo ››

Liepa 2023

Pirm	Antr	Treč	Ketv	Penk	Sat	Sekm
					1	2
3	4	5	6	7	8	9
10	11	12	13	14	15	16
17	18	19	20	21	22	23
24	25	26	27	28	29	30
31