Tautiniai mokslininkų "atradimai" šilumos ūkyje

Rimantas Zabarauskas

2016-08-08

Nustebino Lietuvos energetikos instituto (LEI) atlikta studija, kurios išvada trumpa ir drūta – diegti individualią šilumos apskaitą senos statybos daugiabučiuose neapsimoka. Žurnalistinėje interpretacijoje ši žinia pasirodė ko ne pritrenkiančiu pavidalu – „jie“ norėjo su individualia šilumos apskaita prakišti gyventojams tūkstantinius nuostolius. Bet „jiems“ neišdegė.

Iki šiol atrodė, kad LEI yra rimta ir solidi organizacija

Savų radiatorių įkaitai

Gyvenime dar ne viską matuojame pinigais. Kolkas be pinigų yra ir kitų malonių ar nemalonių dalykų. Pavyzdžiui, klimatinis komfortas jūsų bute. Arba galimybė tą komfortą pasirinkti, nusistatant šildymą pagal savo poreikius ar piniginės svorį. Džiaugiamės, kad dėl nukritusių naftos ir dujų kainų energetikos našta vartotojams palengvėjo. Bet daug kam ji vistiek sunki.

Kaipgi šiandien eilinis šilumos vartotojas senos statybos daugiabutyje gali nusistatyti savo buto šiluminį komfortą ? Reguliavimo įtaisų ant radiatorių pas jį nėra, o jei ir buvo kokių nors archajiškų trieigių ventilių pavidalu, tai dabar jie pavirto į stabilią ir nepajudinamą konstrukciją. Bute suvartota šiluma nematuojama. Nors sąskaitos ateina nemažos, bute šalta. O štai Jonas iš 4 aukšto džiaugiasi, kad pas jį 25 laipsniai ir kad jis gali prie atidaryto lango vaiščioti su maikute. Ir Jono sąskaita netgi mažesnė.

Tai štai – tas sušalęs šilumos vartotojas pasigerinti savo varganos būties niekaip negali. Tai yra, teoriškai jis gali, bet praktiškai ne. Pagal mūsų nepakartojamus teisės aktus jis privalo inicijuoti namo gyventojų apklausą ar jie sutinka, kad šilumos punkte prižiūrėtojas padidintų į radiatorius paduodamo šilumnešio temperatūrą. Jei dauguma sutinka, tada namo valdytojas privalo kreiptis į prižiūrėtoją. Po poros dienų prižiūrėtojas galbūt ateis ir padidins namo šildymą. Dar po poros dienų perdaug sušilęs Jonas paprašys gyventojų sutikimo sumažinti šildymą. Ar tokia tvarka nepanaši į anekdotą ir ar mokslininkai nagalėtų panagrinėti mūsų būties šiuo aspektu ?

Išdavoje turime nelinksmą padėtį daugumoje daugiabučių. Gyvenimas juose laikomas neprestižiniu, kaip išsigelbėjimas matoma individuali statyba. Santykiai tarp kaimynų neretai būna suprastėję, bendruomeniškumo ir savivaldos nėra net užuomazgose. Šilumos tiekėjai laikomi grobikais ir sukčiais, plėšiančiais gyventojus. Rožinė daugelio gyventojai svajonė - kaip pabėgti iš daugiabučių. Kai kas emigruoja. Dar kai kas nusprendžia balsuoti už kokią nors prieš mėnesį atsiradusią valstybės prikėlimo partiją.

Šilumos dalikliai atsiperka

Senos statybos daugiabučio pritaikymas apskaitai su šilumos skaitikliais išties kelia daug problemų ir vargu ar yra ekonomiškai pateisinamas, išskyrus kai kuriuos specialius atvejus. Tačiau LEI studijoje teigiama, kad net ir daliklių įrengimas ant radiatorių yra ekonomiškai nepateisinamas ir neapsimoka. Ar tikrai ?

Eilėje studijų nurodoma, kad individuali apskaita šildyme sutaupo nuo 10% iki 40%, o vidutiniškai 20% šilumos. Priimkime, kad daliklių įdiegimas 60 m² bute dėl galimybės pareguliuoti šildymą ir jį prisitaikyti pagal poreikius, pamažinti dėl saulės spinduliuotės, nakties metu ar išvykus ir pan. sutaupys 15% šilumos. Išlaidos dalikliams įdiegti būtų apie 1000 Eur, kas yra pakankamai dosnia suma. Tada daug šilumos suvartojančiame daugiabutyje (pastatytame iki 1992 m. ir nerenovuotame; tokių namų šalyje yra 60%) per vieną šildymo sezoną bus sutaupyta apie 85 Eur, o paprastas atsipirkimo laikas sudarys apie 12 m. Labai daug šilumos suvartojančiame daugiabutyje (tokių namų yra 20%) sutaupymai per vieną šildymo sezoną sudarytų apie 140 Eur, o atsipirkimo laikas būtų 7 metai. Kaip tada suprasti studijos išvadą ?

Verta prisiminti, kad populiariausios priemonės – namo apšiltinimo atsipirkimo laikas vertinamas 20 m ir daugiau.

O kaip įvertinti gyvenimo sąlygų pagerėjimą, laisvės, apie kurią pompastiškai kalbame kiekviena proga, atsiradimą žmogaus mini erdvėje – jo būste ?

Kam buvo reikalinga studija ?

Pagrindinė LEI išvada susiveda į status quo išsaugojimą. Nieko nedarykime ir toliau gyvenkime daugiabučių įkaitų vaidmenyje. Kiek patiekiama šilumos į namą, sprendžia aplinkinės organizacijos, o gyventojams belieka susitaikyti su stebėtojo vaidmeniu. Į savo šilumos punktą gyventojas įeiti negali, susimažinti ar pasididinti savo buto šildymo iš nuosavos erdvės jis taip pat negali. Jei kas nors negerai, pasiskųsti nėra kur. Be abejo, nepatyręs gyventojas gali kreiptis į namo valdytoją ar savivaldybę ir nepataisomi optimistai taip ir daro. Kur jiems bus išsamiai paaiškinta kad viskas daroma pagal įstatymus ir kitus teisės aktus ir kitaip daryti yra neįmanoma. Ir apskritai – geriau jau tas nepatenkintas čia nevaikščiotų ir netrukdytų įstaigų darbui.

Ką ten savivaldybė. Su vartotojų organizacija ne kartą bandėme patekti pas energetikos ministrą, tačiau ministras nuolat buvo labai užimtas. Supratę, kad vartotojų reikalai ministrui yra trečiaeiliai, daugiau nebebandėme.

Viskas ką gali ir privalo padaryti vartotojas – tai laiku apmokėti sąskaitas.

ES 2012 m energetinio efektyvumo direktyvoje nurodyta šalims – narėms įgyvendinti individualaus reguliavimo priemones daugiabučiuose namuose iki 2016 m. pabaigos. Vyriausybė ir Energetikos ministerija nieko per tuos 4 metus nenuveikė. Todėl šiais metais Vyriausybei teks rašyti išsamų paaiškinimą ES Komisijai kodėl mūsų šalyje kaip buvo blogai, taip ir paliko blogai, o kad būtų gerai, mums ekonomiškai neapsimoka. Ir kad neprisiimti kaltės dėl neveiklumo, panašu, kad priedangai buvo pasitelkti mokslininkai. Kurie ir parašė tai, ko reikėjo užsakovui.

Ir nesvarbu, kad vakarinėje Europoje individualus šildymo reguliavimas ir apskaita yra įprastu dalyku. Vokietijoje tai privaloma pagal įstatymą. Danijoje su jos išplėtotu centralizuotu šildymu šios techninės priemonės yra kiekviename daugiabutyje. Bet Lietuva – ne tik drąsi, bet ir unikali šalis. Kas Vakaruose veikia, pas mus ne. Nepritampa ir tiek.

O gal ne nepritampa, bet tiesiog kai kam nenaudinga. Nenaudinga šilumos tiekėjams – sumažėtų jų pardavimai, kas sukeltų problemas. Nenaudinga valstybės biudžetui dėl sumažėjusių mokesčių į biudžetą. Daug geriau būtų nemažinti šilumos vartojimo apimčių, o nuo jų skaičiuoti 21% PVM. O ar naudinga pačiam vartotojui – trečiaeilis klausimas.

Rimantas Zabarauskas

LNVF Energetikos ekspertas

Europos vartotojų konsultacinės grupės Energetikos pogrupio narys

8 676 39345