Lietuvos Respublikos Konstitucija (Žin., 1992, Nr. 33-1014)

Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas. Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas (Žin., 2000, Nr. 74-2262)

Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas (Žin., 1994, Nr.94-1833; 2007, Nr. 12-488)

Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymas (Žin., 1999, Nr. 97-2775)

Lietuvos Respublikos bankų įstatymas (Žin., 2004, Nr. 54-1832)

Lietuvos respublikos draudimo įstatymas (žin., 2003, Nr. 94-4246)

Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymas (Žin., 1999, Nr. 52-1673)

Lietuvos Respublikos reklamos įstatymas (Žin., 2000, Nr. 64-1937)

Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymas (Žin., 1995, Nr. 44-1073)

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas (Žin., 1996, Nr. 11-281)

Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas (Žin., 2002, Nr. 56-2224)

Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas (Žin., 2000, Nr. 66-1984)

Lietuvos Respublikos Gamtinių dujų įstatymo pakeitimo įstatymas (Žin., 2007, Nr. 43-1626)

Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas (Žin., 2003, Nr. 51-2254; 2007, Nr. 130-5259)

Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotėkų tvarkymo įstatymas (Žin., 2006, Nr. 82-3260)

Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymas (Žin., 2004, Nr. 69-2382)

Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (Žin., 1996, Nr. 32-788)

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas (1995, Nr. 107-2391)

Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas (Žin., 1995, Nr. 20-449; Žin., 2000, Nr. 56-1639)

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimas Nr. 280 dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo (Žin., 2002, Nr. 22-819)

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 16 d. nutarimas Nr. 370 dėl Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros nuostatų patvirtinimo (Žin., 1997, Nr. 34-851)

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimas Nr. 603 dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo (Žin., 2001, Nr. 45-1584)

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 nutarimas Nr. 534 dėl Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo (Žin., 2002, Nr. 41-1539)

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimas Nr. 1129 dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo (Žin., 2002, Nr. 72-3077)

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimas Nr. 840 dėl Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo (Žin., 1996, Nr. 68-1652)

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 11 d. nutarimas Nr. 697 dėl mažmeninės prekybos taisyklių patvirtinimo (Žin., 2001, Nr. 51-1778)

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 07 d. nutarimas Nr. 383 dėl Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių ir Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių patvirtinimo (Žin., 2004, Nr. 53-1799; 2004, Nr. 84-3050)

Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. gegužės 15 d. įsakymas Nr. 170 dėl Lietuvos Respublikoje parduodamų daiktų (prekių) ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklių patvirtinimo (Žin., 2002, Nr. 50-1927)

Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. liepos 11 d. įsakymas Nr. 226 dėl Daiktų pardavimo ne prekybai skirtose patalpose taisyklių patvirtinimo (Žin., 2001, Nr. 61-2193).

Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. 217 dėl Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklių patvirtinimo (Žin., 2001, Nr. 58-2105)

Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. rugpjūčio 17 d. įsakymas Nr. 258 dėl Daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones, taisyklių patvirtinimo (Žin., 2001, Nr. 73-2583)

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. kovo 06 d. įsakymas Nr. 141 dėl Privalomų duomenų, kurie turi būti pateikti suteikiamų gyvenamųjų patalpų aprašyme bei sutartyje, perkant teisę tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis, minimalaus sąrašo patvirtinimo (Žin., 2001, Nr. 22-753).

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija leidžia nutarimus, kuriais nustatomos monopolinių ūkio šakų (gamtinių dujų, elektros energetikos, šilumos ūkio, vandens tiekimo ir nuotėkų šalinimo), taip pat transporto kainų nustatymo metodikos ir pačios kainos. Juos galima rasti Komisijos tinklalapyje: http://www.regula.lt

Statybos produktų Statybos techniniai reglamentai (STR) leidžiami Aplinkos ministerijos įsakymais. Jie patalpinti Aplinkos ministerijos tinklalapyje: http://www.am.lt/VI/

Kai kurios svarbios Įstatymų nuostatos

I. Lietuvos Respublikos Konstitucija apie vartotojų teisų apsaugą

Lietuvos Respublikos konstitucija priimta Lietuvos Respublikos piliečių referendume 1992 m. spalio 25 d. (Žin., 1992, Nr. 33-1014)

Jos 46 straipsnyje skelbiama:

„Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.

Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.

Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.

Valstybė gina vartotojo interesus.“

Pastarasis sakinys labai reikšmingas. Mes jį naudojame kiekviena tinkama proga. Tačiau Lietuvoje neįprasta Konstitucijos normas taikyti tiesiogiai. Todėl ši nuostata laikytina tik instrumentu ir vadovu Įstatymų leidyboje. Jeigu Įstatymas ar Vyriausybės nutarimas neatitinka šios nuostatos, teoriškai jie gali būti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pripažinti negaliojančiais. Tačiau praktikoje kol kas neteko susidurti su tokiu ryžtingu požiūriu, kai kalbama apie vartotojų reikalus. Tiesiogiai vartotojų teisės negali būti ginamos Konstituciniame Teisme. Tik Įstatymų ir Vyriausybės nutarimų konstitucingumas gali būti tikrinamas. Labai ribotas yra skaičius institucijų, kurios gali kreiptis į Konstitucinį Teismą: Lietuvos Respublikos Prezidentas, visas Seimas arba kvalifikuotas skaičius jo narių, Vyriausybė ir teismai. Svarstoma galimybė priimti Įstatymą įteisinantį individualų konstitucinį skundą.

Kita svarbi nuostata yra Konstitucijos 5 straipsnyje:

„Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.

Valdžios galias riboja Konstitucija.

Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.“

Vėlgi šios nuostatos yra svarbios, nes jos reiškia, kad Valstybės (ir Vyriausybės) institucijos yra įpareigotos įgyvendinti Konstitucijos 46 straipsnio reikalavimus: t.y. ginti teisėtus vartotojo interesus. Kita vertus, „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.“ Taigi, bent jau teoriškai, mūsų vartotojai gali ginti savo teises ir interesus įtvirtintus Įstatymu patys, remdamiesi Konstitucijos normomis. Bet tik teoriškai, ne praktikoje. Praktikoje mūsų Bendrosios kompetencijos teismai vengia patys taikyti Konstitucijos normas. Jie šią prievolę įgyvendina kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą. Tačiau štai čia mes sutinkame mūsų teisės sistemos prieštaringumą. „Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.“ Neteisėtas teisės aktas negali būti taikomas po tokio Konstitucinio Teismo nutarimo, o jo taikymas iki šio nutarimo įsigaliojimo buvo teisėtas. Bet juk teismai dažniausiai kreipiasi į Konstitucinį Teismą dėl konstitucingumo patikrinimo tokių teisės aktų, kurie turi (arba neturi) būti taikomi būtent iki būsimo Konstitucinio Teismo nutarimo. Tuo būdu teismai turi spręsti dilemą, kaip pritaikyti Konstitucinio Teismo nutarimus ir jie sprendžia tokią dilemą įvairiai.

Mūsų praktikoje teko susidurti su dar vienos Konstitucinės normos taikymu teismuose. Konstitucija skelbia: „Galioja tik paskelbti įstatymai.“ Tačiau netgi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažeidė šią Konstitucijos normą ir savo nutartyje vienoje civilinėje (vartotojų) byloje pasirėmė Įstatymu, kuris ne tik kad nebuvo paskelbtas, negaliojo, bet dargi nebuvo sukurtas šios bylos ginčo laikotarpiu. Įstatymas (Šilumos ūkio) buvo paruoštas, priimtas ir įsigaliojo (2003-07-01) jau vykstant teisminiams ginčams toje byloje.

II. Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas ir kiti Įstatymai bei Poįstatyminiai Teisės Aktai, kaip Vartotojų Teisių Apsaugos Teisės Šaltiniai

Kitas pagrindinis (organinis) Lietuvos Civilinės teisės įstatymas yra Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas (toliau – Civilinis kodeksas, Kodeksas, CK; Žin., 2000, Nr. 74-2262). Jis yra gana progresyvus, remiasi geriausia Europos valstybių patirtimi. Naujasis Civilinis kodeksas įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d.. Civiliniame kodekse pateikiamas nagrinėjamos sferos materialinės teisės pagrindas. Kodeksą sudaro šešios knygos.

Kai kurias esmines nuostatas, susijusias su nagrinėjama sfera randame jau pirmojoje Kodekso knygoje. Pagal CK 1.3 str. „Civilinės teisės šaltiniai yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis Kodeksas, kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta. Jeigu Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas prieštarauja šio kodekso ar kito įstatymo normoms, taikomos kodekso ar kito įstatymo normos.“

Kodeksas skelbia, kad „Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Galioja tik įstatymų nustatyta tvarka paskelbti civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai. Civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka.

Pirmoje knygoje taip pat pateikiamos Sutartinėms prievolėms taikytinos teisės pagrindinės nuostatos; užsienio teisės taikymo vartojimo sutartims ypatumai. Šiame pastarajame (1.39) CK straipsnyje slepiasi svarbiausia mums nuostata: vartojimo sutarties apibrėžimas. Šis apibrėžimas sukėlė daug diskusijų tarp Lietuvos teisininkų. Kai kurios bendrosios sandorių negaliojimo pagrindai taip pat pateikiami šioje Knygoje.

1. Vartojimo sutarties apibrėžimo problema

Sutinkamai su CK 1.39 str. 1 dalimi „Šiame ir kituose šio Kodekso straipsniuose minima vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.“

Apibrėžimas skelbia Vartojimo sutartį turint tris požymius: vartotojas yra fizinis asmuo, perkantis prekes ar paslaugas, jų įsigijimo tikslas yra ne komercinė, ne profesinė veikla ir vartotojas pats sudaro sutartį. Ši pastaroji nuostata prieštarauja Europos Sąjungos (Romos 1980 m.) konvencijai dėl Sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (EC Convention on the Law Applicable to Contractual Obligations (Rome 1980)). Konvencijos 5 str. 1 dalyje skelbiama:

,, Article 5 – Certain consumer contracts.

(1)This Article applies to a contract the object of which is the supply of goods or services to a person (,,the consumer”) for a purpose which can by regarded as being outside his trade or profession , or a contract for the provision of credit for that object.”

Kaip matome iš Konvencijoje pateikto vartojimo sutarties apibrėžimo, Vartojimo sutartis turi tik du požymius: prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo (vartotojas) ir jas įsigyja ne dėl savo komercinės ar profesinės veiklos o dėl savo asmeninių, šeimos ar namų ūkio poreikių tenkinimo. Čia nerandame trečio požymio. Asmuo, kuris sudaro sutartį (ar pats vartotojas, ar kažkas vietoj jo) yra praleistas. Iš tikro čia yra praleistos abi sutarties šalys. Čia nematome ir reikalavimų, keliamų verslininkui. Ar tai yra prekių, paslaugų pardavėjas, ar tai yra atsitiktinis asmuo, pardavęs prekes, paslaugas vartotojui. Šis skirtumas kartais taipogi yra reikšmingas. Tačiau grįžkime prie pirkėjo statuso. Pats ar ne pats vartotojas perka prekes, paslaugas gali būti reikšminga Lietuvos elektros, šilumos, vandens vartojimo ir sutarčių sudarymo atveju. Tuo atveju, kai sutartį sudaro ne pats vartotojas, o daugiabučio namo savininkų bendrija, veikianti vartotojų vardu, Lietuvos teisės sistema ilgą laiką nepripažindavo tokių sutarčių vartojimo sutartimis. Dabar situacija Lietuvos teisėje pasikeitė po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje konkrečioje byloje išaiškino, kad nurodytą CK 1.39 str. 1 d. normą reikia aiškinti kitaip, negu ji yra parašyta, t.y. aiškinant praleisti trečiąjį Vartojimo sutarties požymį. Mes inicijavome keletą bylų teismuose tuo klausimu (dėl vartojimo sutarties apibrėžimo) ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2003 m. gegužės 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003 priėmė mūsų argumentus tuo klausimu ir išaiškino, kad CK 1.39 str. 1 dalis turi būti perskaityta, kaip ji parašyta Romos konvencijoje. Nors šis Civilinio kodekso straipsnis dar nėra pakeistas, paprastai teismai laikosi šios nutarties. Remdamiesi šios nutarties išaiškinimu, mes įtikinome Įstatymo leidėją ir naujame Vartotojų teisių apsaugos įstatyme (Žin., 2007, Nr. 12-488) vartojimo sutarties apibrėžimas buvo pakeistas. Jis dabar skamba sekančiai: „ Vartojimo sutartis – prekių ar paslaugų įsigijimo sutartis, su pardavėju ar paslaugų teikėju sudaroma su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.“ Kaip matome, šis apibrėžimas artimesnis Romos konvencijos apibrėžimui, negu tas, kuris pateiktas LR CK 1.39 str. 1 dalyje. Ši pataisa yra labai svarbi mums, nes daugiabučių namų savininkų bendrijų sutartys su energijos tiekėjais ir paslaugų teikėjais dabar pripažįstamos vartojimo sutartimis. Nors ir dabar šioje sferoje su teismais turime tam tikrų problemų, nes šilumos tiekimo sutartį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kitoje byloje pripažino tik iš dalies vartojimo sutartimi. Teisėjų kolegija 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004, iškėlė idėją apie naują sutarčių rūšį (tokia sutarties rūšis LR CK nėra minima), kurioje „Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas“. Taip bandoma kvestionuoti ankstesnę Teismų praktiką, pagal kurią bendrijų sutartys, sudarytos dėl butų savininkų, buvo laikomos vartojimo sutartimis. Kažkodėl šioje nutartyje Kolegija neatsižvelgė į aplinkybę, kad ar šiluma naudojama buto patalpų, ar bendrų patalpų šildymui, ji visgi yra perkama poreikiams, nesusijusiems su vartotojo verslu ar profesija, tai yra grynai buitinių poreikių tenkinimui.

2. Negaliojantys sandoriai

Reikšmingi Vartotojų ginčams yra LR CK 1.78÷1.96 straipsniai. Be komentarų.

3. Terminai

Reikšmingi Vartotojų ginčams yra LR CK 1.117÷1.135 str. Be komentarų.

4. Civilinių teisių įgyvendinimas ir gynimas

Reikšmingi Vartotojų ginčams yra LR CK 1.136÷1.139 str. Be komentarų.

5. Bendrosios nuosavybės teisė

(LR CK 4.72÷4.85 str.)

Analizuojant grupės ieškinio galimybes Lietuvoje, galima kalbėti apie daugiabučių namų savininkų bendrijų reiškiamus ieškinius dėl jų atstovaujamų butų savininkų interesų gynimo. Tokios bendrijos kuriamos daugiabučių namų bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimo, priežiūros klausimams spręsti. Todėl bendrosios nuosavybės teisė yra susijusi su daugiabučių namų gyventojų – vartotojų teisių apsauga.

Bendrosios nuosavybės teisės samprata ir subjektai. Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendraturčiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu.

Bendrosios nuosavybės teisės rūšys. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys, o bendroji jungtinė nuosavybės teisė – kai nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos. Bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisė. Butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga.

Butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti.

Buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui.

Proporcingumo principas apmokant išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti nėra neginčijamas. Iki Civilinio kodekso įsigaliojimo daugelis mokėjimų už komunalines paslaugas buvo skirstomi tarp butų savininkų ne pagal jų dalį bendrojoje nuosavybėje, o pagal bute gyvenančių asmenų skaičių. Tokios nuotaikos išliko ir vėliau. Šiuo metu ruošiamame Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo pakeitimo įstatyme (Projektas XP-1041(3)) vėl numatoma grąžinti šią nuostatą į Lietuvos Civilinę teisę. Mūsų vertinimu, tai būtų didelis žingsnis atgal šių santykių teisiname reglamentavime. Pirma, sąnaudos namo išlaikymui yra proporcingos jo ir jo dalių plotams (tūriams), tad ir sąnaudų paskirstymui turėtų būti taikomi tie patys kriterijai. Antra, neaišku, prie kokio gyventojų skaičiaus pririšti šį išdalinimą (prie deklaravusių, ar prie faktiškai gyvenančių). Ir vienas ir kita atvejai turi savų problemų. Bet kuriuo atveju, kils pagrįsti gyventojų nepasitenkinimai, kad jie turi mokėti vieni už kitus.

Butų ir kitų patalpų savininkų teisės ir pareigos naudojantis bendrąja daline nuosavybe. Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) turi teisę naudotis gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektais pagal jų funkcinę paskirtį, nepažeisdamas kitų patalpų savininkų (naudotojų) teisių ir teisėtų interesų.

Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) taip pat turi teisę:

1) imtis būtinų priemonių be kitų savininkų (naudotojų) sutikimo, kad būtų išvengta žalos ar pašalinta grėsmė bendrojo naudojimo objektams, ir reikalauti iš kitų buto ir kitų patalpų savininkų atlyginti išlaidas, proporcingas šių savininkų bendrosios dalinės nuosavybės daliai;

2) reikalauti iš kitų butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų), kad gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų valdymas ir naudojimas atitiktų bendrąsias buto ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) teises ir teisėtus interesus. Teisėtais buto ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) interesais laikoma gyvenamojo namo vidaus tvarkos taisyklių nustatymas, tinkama bendrojo naudojimo objektų priežiūra ir išlaikymas, gyvenamojo namo priežiūros ūkinio ir finansinio plano parengimas, lėšų kaupimas bendrojo naudojimo objektams atnaujinti.

Buto ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį.

Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo šio kodekso 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Ši nuostata laidžia DNSB ar administratoriui savarankiškai nuspręsti dėl mokėjimų už privalomųjų reikalavimų įgyvendinimo sąnaudų padengimui. Tačiau toks mechanizmas, kol kas minėtame Projekte XP-1041(3) nėra numatytas. Kita vertus, dėl kitų (neatitinkančių privalomųjų reikalavimų kriterijaus) priemonių turi būti priimtas gyventojų daugumos sprendimas, tačiau tokio sprendimo būdo administratorių valdomuose namuose šiais atvejais nenumato Vyriausybės patvirtinti Pavyzdiniai administravimo nuostatai (Žin., 2004, Nr. 5-94).

Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) privalo leisti įgaliotiems asmenims remontuoti ar kitaip tvarkyti jo bute ir kitose patalpose esančią bendrojo naudojimo mechaninę, elektros, techninę ir kitokią įrangą. Šios nuostatos įgyvendinimas taipogi yra problema. Gyventojui nenorint įsileisti, įėjimas į butą šiais tikslais yra problematinis.

Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimas, kai šie savininkai neįsteigę bendrijos arba nesudarę jungtinės veiklos sutarties. Jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius.

Administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas. Administratorius administruoja turtą Civilinio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu.

Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

Administravimas pasibaigia Kodekso 4.250 straipsnyje nustatytais pagrindais, taip pat įregistravus gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatus arba sudarius jungtinės veiklos sutartį.

Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimas. Sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje nenumatyta kitaip. Kiekvieno buto ir kitų patalpų savininkas turi vieną balsą. Jeigu butas ir kitos patalpos nuosavybės teise priklauso keliems savininkams, jiems jų susitarimu atstovauja vienas asmuo, kuris turi vieną balsą.

Butų ir kitų patalpų savininkų sprendimai priimami butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime, prieš dvi savaites viešai paskelbus jo darbotvarkę.

Butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimus šaukia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdyba (bendrijos pirmininkas) arba butų ir kitų patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyvių įgaliotas asmuo, arba butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administratorius.

Butų ir kitų patalpų savininkų sprendimai skelbiami viešai ir galioja visiems butų ir kitų patalpų savininkams, taip pat tiems savininkams, kurie įgijo nuosavybės teises į butus ir kitas patalpas po šių sprendimų priėmimo. Sprendimai negali apriboti butų ir kitų patalpų savininkų bei trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų, išskyrus šio kodekso ir kitų įstatymų nustatytus atvejus.

Butų ir kitų patalpų savininkų sprendimai gali būti priimti ir nesušaukus susirinkimo, bet jiems raštu pareiškus apie savo sprendimą. Balsavimo raštu tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

6. Sutartys

Daugelis bendrųjų ir specialiųjų teisės normų, kurios reglamentuoja šio Projekto dalyką yra išdėstytos Civilinio kodekso Šeštoje knygoje. Čia yra pateikiamos ir Bendrosios sutarčių nuostatos ir Vartojimo sutarčių ypatybės, Sutarčių sudarymas, Sutarčių galia ir forma, Sutarčių aiškinimas, jų turinys, vykdymas ir nevykdymo teisinės pasekmės bei Sutarčių pabaiga (CK 6.154÷6.228 str.). Čia taip pat randame Skyrius apie Kitais pagrindais atsirandančias prievoles, Civilinę atsakomybę (sutartinę ir deliktinę), Atsakomybę už žalą, atsirandančią dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų, Dėl klaidinančios reklamos atsiradusios žalos atlyginimo (CK 6.229÷6.304 str.).

6.1.Bendrosios nuostatos

(CK 6.154÷6.161)

Sutarties samprata. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Sutartims taikomos šio kodekso normos, reglamentuojančios dvišalius ir daugiašalius sandorius. Sutartims taikomos šios knygos I dalies normos, reglamentuojančios bendruosius prievolių teisės klausimus, jeigu sutartinių santykių normos nenustato išimčių iš bendrų taisyklių.

Taikymo ribos. Šiame skyriuje įtvirtintos sutarčių teisės bendrosios normos taikomos visoms sutartims, atsižvelgiant į sutarčių prigimtį. Atskirų rūšių sutarčių specialiosios normos gali būti nustatytos ir kituose įstatymuose.

Sutarties laisvės principas. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį.

Šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų. Tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei.

Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos.

Jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Jeigu tokio šalių susitarimo nėra, sutarties sąlygos nustatomos pagal dispozityviąją teisės normą.

Jeigu kai kurių sutarties sąlygų nereglamentuoja nei įstatymai, nei šalių susitarimai, tai jas ginčo atveju nustato teismas remdamasis papročiais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, įstatymų ar teisės analogija.

Imperatyviosios teisės normos ir sutartis. Šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato. Imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms.

Sutarčių rūšys. Sutartys gali būti dvišalės ir vienašalės; atlygintinės ir neatlygintinės; konsensualinės ir realinės; vienkartinio įvykdymo sutartys ir tęstinio vykdymo sutartys; vartojimo sutartys ir kitos.

Pagal sudarymo būdą sutartys skirstomos į abipusėmis derybomis sudaromas sutartis ir prisijungiant sudaromas sutartis.

Pagal gaunamos naudos apibrėžtumą sutartys skirstomos į rizikos sutartis (jose konkrečiai nenustatytas naudos gavimas ar šalių pareigos dydis arba tai priklauso nuo tam tikro įvykio buvimo ar nebuvimo) ir ekvivalentines sutartis (jose sudarymo metu konkrečiai nurodoma gaunama nauda ir jos dydis ar šalių pareigų dydis).

Viešoji sutartis. Viešąja sutartimi laikoma sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ir kt. Organizacijos). Visiems paslaugas teikiantis ar prekes parduodantis juridinis asmuo (verslininkas) privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo asmeniu, kai šis kreipiasi, išskyrus įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas išimtis.

Sudarydamas viešąsias sutartis, juridinis asmuo (verslininkas) neturi teisės kam nors suteikti privilegijų, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.

Viešosiose sutartyse nustatomos prekių ir paslaugų kainos bei kitos sąlygos turi būti vienodos visiems tos pačios kategorijos vartotojams, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai atskirų kategorijų vartotojams gali būti taikomos lengvatinės sąlygos.

Įstatymų nustatytais atvejais juridinis asmuo (verslininkas) privalo pateikti atitinkamai valstybės institucijai tvirtinti standartines viešosios sutarties sąlygas. Įstatymų nustatytais atvejais viešosios sutartys gali būti sudaromos pagal abiem šalims privalomas standartines sąlygas, patvirtintas atitinkamos valstybės institucijos.

6.2. Sutarčių sudarymas

(CK 6.162÷6.188)

Sutarties sudarymo tvarka. Sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais.

Kai šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų, sutartis galioja, nors susitarimas dėl antraeilių sąlygų ir atidėtas. Kai šalys dėl antraeilių sutarties sąlygų nesusitaria, ginčas gali būti sprendžiamas teisme atsižvelgiant į sutarties pobūdį, dispozityviąsias teisės normas, papročius, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus.

Sutarčių standartinės sąlygos Standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse.

Sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti.

Kai abi sutarties šalys yra įmonės (verslininkai), laikoma, kad šio straipsnio 2 dalyje numatyta supažindinimo pareiga tinkamai įvykdyta, jeigu:

1) sutarties standartines sąlygas parengusi šalis įteikia jas kitai šaliai raštu iki sutarties pasirašymo ar ją pasirašant;

2) iki sutarties pasirašymo praneša kitai šaliai, kad sutartis bus sudaroma pagal sutarties standartines sąlygas, su kuriomis kita šalis gali susipažinti standartines sutarties sąlygas parengusios šalies nurodytoje vietoje;

3) pasiūlo kitai šaliai, jei ši pageidautų, atsiųsti tų sąlygų kopiją.

Netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos. Negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Netikėtomis (siurprizinėmis) nelaikomos sutarties sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai jos tai šaliai buvo tinkamai atskleistos. Sprendžiant, ar sąlyga yra netikėta (siurprizinė) ar ne, reikia atsižvelgti į jos turinį, formuluotę bei išraiškos būdą.

Pagal kitos šalies pasiūlytas standartines sąlygas sudariusi sutartį prisijungimo būdu šalis turi teisę reikalauti ją nutraukti ar pakeisti, jeigu sutarties standartinės sąlygos nors ir neprieštarauja įstatymams, tačiau atima iš jos paprastai tokios rūšies sutarčių suteikiamas teises ar galimybes, panaikina ar apriboja sutarties standartines sąlygas parengusios šalies civilinę atsakomybę arba nustato sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas, arba prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingumo kriterijams.

Sutarčių standartinių ir nestandartinių sąlygų prieštaravimas. Jeigu sutarties standartinės sąlygos prieštarauja nestandartinėms, pirmenybė teikiama nestandartinėms, t. y. individualiai šalių aptartoms sąlygoms.

Vartojimo sutarčių sąlygų ypatumai (LR CK 6.188 str.) .

Vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas.

Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, tai yra:

1) panaikina arba apriboja pardavėjo ar paslaugų teikėjo civilinę atsakomybę už žalą, padarytą dėl vartotojo gyvybės atėmimo, sveikatos sužalojimo, ar už žalą, padarytą vartotojo turtui;

2) panaikina arba apriboja vartotojo teises, susijusias su pardavėju, paslaugų teikėju ar kita šalimi tuo atveju, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas visiškai ar iš dalies neįvykdo ar netinkamai įvykdo bet kokius sutartyje numatytus įsipareigojimus;

3) numato, kad vartotojas privalo vykdyti sutarties sąlygas, o pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareiga vykdyti šią sutartį priklauso nuo kitų sąlygų, ir jos įvykdomos tik paties pardavėjo ar paslaugų teikėjo valia;

4) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui negrąžinti vartotojui iš šio gautų sumų, kai vartotojas nusprendžia nesudaryti sutarties ar jos nevykdyti, ir nenumato vartotojo teisės gauti iš pardavėjo ar paslaugų teikėjo tokio pat dydžio sumas, kai šie vienašališkai nutraukia sutartį;

5) nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą;

6) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai nutraukti sutartį ar bet kada savo nuožiūra jos atsisakyti, o ši teisė vartotojui nesuteikiama arba pardavėjui ar paslaugų teikėjui suteikiama teisė negrąžinti iš vartotojo iki sutarties įvykdymo gautų sumų, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas vienašališkai nutraukia sutartį ar nuo jos atsisako;

7) suteikia pardavėjui ar paslaugų teikėjui teisę be pakankamo pagrindo vienašališkai nutraukti neterminuotą sutartį apie numatomą sutarties nutraukimą iš anksto tinkamai neįspėjus vartotojo;

8) suteikia pardavėjui ar paslaugų teikėjui teisę vienašališkai automatiškai pratęsti terminuotą sutartį arba numato, kad laikas, per kurį vartotojas turi pareikšti savo nuomonę dėl sutarties pratęsimo, yra neprotingai trumpas, arba kad apie savo sutikimą ar nesutikimą pratęsti sutartį vartotojas turi pranešti neprotingai anksti;

9) įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti;

10) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai be sutartyje numatyto ar pakankamo pagrindo keisti sutarties sąlygas;

11) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui be pakankamo pagrindo vienašališkai pakeisti bet kokias prekių ar paslaugų savybes;

12) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui prekių perdavimo ar paslaugų teikimo metu vienašališkai nustatyti jų kainas arba teisę vienašališkai padidinti kainą be vartotojo teisės atsisakyti sutarties, jeigu galutinė kaina yra didesnė už sutartyje nustatytąją. Ši nuostata netaikoma sutartims dėl vertybinių popierių, kitų finansinių dokumentų, taip pat daiktų perleidimo ir paslaugų teikimo, kai kaina yra susijusi su biržų kursų ar indeksų svyravimais ir jos nekontroliuoja pardavėjas ar paslaugų teikėjas, bei užsienio valiutos, kelionės čekių ar užsienio valiuta išreikštų tarptautinių pašto perlaidų pirkimo–pardavimo sutartims;

13) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai spręsti, ar pateikti daiktai arba suteiktos paslaugos atitinka sutarties reikalavimus;

14) pardavėjui ar paslaugų teikėjui suteikia išimtinę teisę aiškinti sutartį;

15) riboja pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareigą vykdyti jų atstovų prisiimtus įsipareigojimus arba nustato, kad ši pareiga priklauso nuo tam tikrų sąlygų;

16) įpareigoja vartotoją įvykdyti visus įsipareigojimus pardavėjui ar paslaugų teikėjui net ir tuo atveju, kai šie neįvykdo savųjų arba nevisiškai juos įvykdo;

17) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui be vartotojo sutikimo perleisti savo teises ir prievoles, atsirandančias iš sutarties, kai tai gali sumažinti vartotojui teikiamas garantijas;

18) panaikina arba suvaržo vartotojo teisę pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais (reikalauja perduoti spręsti ginčus tik arbitražui, apriboja įrodymų panaudojimą, perkelia įrodinėjimo pareigą vartotojui ir pan.).

Teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytus kriterijus.

Pagal šio straipsnio 2 dalį individualiai neaptartomis laikomos sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tokios sąlygos nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tokios sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka pardavėjui ar paslaugų teikėjui.

Ar sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje numatytų prekių ar paslaugų prigimtį bei visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat su parduotos prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu susijusios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu (t. y. netaikomos šio straipsnio 1 ir 2 dalių normos), jeigu jos išreikštos aiškiai ir suprantamai.

Kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga, ji negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu tolesnis sutarties vykdymas yra galimas panaikinus nesąžiningas sąlygas.

Vartotojas, kurio interesai pažeidžiami dėl nesąžiningų sąlygų taikymo, turi teisę dėl šio pažeidimo kreiptis ir į vartotojų teises ginančias institucijas.

Vartotojų teises ginančios institucijos turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti sutarčių standartines sąlygas ir ginčyti nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas.

Aukščiau pateiktas nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų katalogas nėra išsamus. Kitas sąlygas nesąžiningomis gali pripažinti teismas. Aiškinant sistemiškai civilinės teisės normas (CK 6.156 str. 4 ir 5 d., d. bei 6.350 2d.), nesąžiningomis teismas turėtų pripažinti visas Vartojimo sutarčių sąlygas, kurios neatitinka dispozityviųjų teisės normų.

6.4. Sutarčių sąlygos

(CK 6.189÷6.199)

Sutarties galia. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lema sutarties esmė arba įstatymai. Čia pravartu prisiminti, kad „Jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Jeigu tokio šalių susitarimo nėra, sutarties sąlygos nustatomos pagal dispozityviąją teisės normą (LR CK 6.156 str. 5 d.). Tokiu atveju, kai tam tikros sąlygos sutartyje nėra aptartos, teisinius santykius šalys turi grįsti dispozityviosiomis teisės normomis (ir, žinoma, imperatyviosiomis, jeigu tokios būtų šiam teisiniam santykiui taikytinos). Tai būtų vadinamosios įprastinės sutarčių sąlygos (6.193 str. 2 d.)

Šalys taip pat gali nustatyti, kad sutartis taikoma iki jos sudarymo atsiradusiems jų santykiams.

Sutarties galia tretiesiems asmenims. Kai viena sutarties šalis miršta ar likviduojama, šios šalies iš sutarties atsiradusios teisės ir pareigos pereina jos įpėdiniams (teisių perėmėjams), jeigu tai įmanoma pagal sutarties prigimtį, įstatymus ar sutartį.

Jeigu viena šalis, sudarydama sutartį, pažadėjo, kad prievolę įvykdys ar kitokį veiksmą atliks trečiasis asmuo, tai, šiam to nepadarius, pažadėjusi šalis pati privalo įvykdyti prievolę ar atlikti kitokį veiksmą ir atlyginti kitos šalies patirtus nuostolius.

Sutartis trečiojo asmens naudai. Jeigu sudaręs sutartį asmuo išlygo, kad iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta trečiajam asmeniui, tai prievolę įvykdyti turi teisę reikalauti tiek sudaręs sutartį asmuo, tiek ir trečiasis asmuo, kurio naudai išlygtas prievolės įvykdymas, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis arba nelemia prievolės esmė.

Jeigu trečiasis asmuo atsisakė jam sutarties suteiktos teisės, tai šia teise pasinaudoti gali sudaręs sutartį asmuo, išskyrus atvejus, kada tai prieštarauja įstatymams, sutarčiai ar prievolės esmei.

Sutarčių aiškinimo taisyklės. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys.

Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos.

Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė.

Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.

Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius.

Sutarties sąlygos. Sutarties sąlygos gali būti aiškiai nurodytos arba numanomos. Numanomos sutarties sąlygos nustatomos atsižvelgiant į sutarties esmę ir tikslą, šalių santykių pobūdį, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus.

Jeigu sutarties dalyko kokybė nei sutartyje, nei įstatymuose nenustatyta, tai ji turi atitikti protingą ir ne žemesnę už vidutinę kokybę, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes.

Kai kaina ar jos nustatymo tvarka sutartyje neaptarta ir šalys nėra susitarusios kitaip, laikoma, kad šalys turėjo omenyje kainą, kurią sutarties sudarymo metu toje verslo srityje buvo įprasta imti už tokį pat įvykdymą atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja, – atitinkančią protingumo kriterijus kainą.

Sutarties kaina (CK 6.198) . Kai kaina ar jos nustatymo tvarka sutartyje neaptarta ir šalys nėra susitarusios kitaip, laikoma, kad šalys turėjo omenyje kainą, kurią sutarties sudarymo metu toje verslo srityje buvo įprasta imti už tokį pat įvykdymą atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja, – atitinkančią protingumo kriterijus kainą.

Jeigu sutarties kainą turi nustatyti viena šalis ir tokiu būdu nustatyta kaina aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, tai nepaisant šalių susitarimų sutarties kaina turi būti pakeista protingumo kriterijus atitinkančia kaina.

Kai kainą turi nustatyti trečiasis asmuo, bet jis to nedaro ar negali padaryti, laikoma, kad protingumo kriterijus atitinkanti kaina yra sutarties kaina.

Jeigu kaina turi būti nustatyta remiantis kriterijais, kurių nėra ar kurie išnyko arba negali būti nustatyti, tai kaina nustatoma remiantis artimiausios reikšmės kriterijais.

6.5.Sutarčių neįvykdymo teisinės pasekmės

(CK 6.205÷6.216)

Sutarties neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą.

Palūkanos. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų (verslininkas šešių procentų) dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Atsakomybę naikinančios sąlygos. Sutarties sąlygos, kurios panaikina ar apriboja šalies atsakomybę už sutarties neįvykdymą arba leidžia ją įvykdyti tokiu būdu, kuris iš esmės skiriasi nuo to, kurio protingai tikėjosi kita šalis, negalioja, jeigu tokios sąlygos atsižvelgiant į sutarties prigimtį bei kitas aplinkybes yra nesąžiningos.

Nenugalima jėga ( force majeure ). Šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Nenugalima jėga ( force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles.

Ši nuostata neatima iš kitos šalies teisės nutraukti sutartį arba sustabdyti jos įvykdymą, arba reikalauti sumokėti palūkanas.

6.6. Sutarčių pabaiga

(CK 6.217÷6.228)

Sutarties nutraukimas. Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas.

2. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai:

1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato;

2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės;

3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo;

4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje;

5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.

3. Kai sutarties įvykdymo terminas praleistas, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą terminą.

4. Kitais šiame straipsnyje nenumatytais pagrindais sutartį galima nutraukti tik teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį.

Vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais.

Sutarties negaliojimas. Sutartis gali būti pripažinta negaliojančia šio kodekso pirmosios knygos numatytais sandorių negaliojimo pagrindais, taip pat kitais įstatymų nustatytais pagrindais.

Absoliutus ir santykinis sutarties negaliojimas. Sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai.

Absoliučiai negaliojančios (niekinės) sutarties šalys negali vėliau patvirtinti.

Sutartis yra santykinai negaliojanti (nuginčijama sutartis), jeigu ją sudarant viena šalis veikė sąžiningai ir pripažinti sutartį negaliojančia būtina tik dėl to, kad būtų apginti sąžiningos šalies privatūs interesai.

Santykinai negaliojančią (nuginčijamą) sutartį šalys (šalis) gali patvirtinti, jeigu toks patvirtinimas yra aiškiai pareiškiamas.

Vienos iš sutarties sąlygų negaliojimas nedaro negaliojančios visos sutarties, išskyrus atvejus, kuriais šalys be tos sąlygos nebūtų sudariusios sutarties.

Teisė pareikšti ieškinį dėl sutarties negaliojimo. Teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo turi visi asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidė. Absoliutaus sutarties negaliojimo faktą ir jo teisines pasekmes gali konstatuoti teismas ex officio (savo iniciatyva).

Teisę pareikšti ieškinį dėl santykinio sutarties negaliojimo turi sąžininga sutarties šalis, kuri nukentėjo dėl sutarties sudarymo, arba trečiasis asmuo, kurio naudai sutartis buvo sudaryta, ar asmuo, kurio teises arba teisėtus interesus ta sutartis pažeidė.

Esminė šalių nelygybė. Šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą.

Teisę atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais turinčios šalies prašymu teismas turi teisę išnagrinėti sutartį ar atskirą jos sąlygą ir jas atitinkamai pakeisti, kad sutartis ar atskira jos sąlyga atitiktų sąžiningumo ir protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus.

Teismas gali pakeisti sutartį ar atskiras jos sąlygas ir šalies, gavusios pranešimą apie sutarties atsisakymą, prašymu, jeigu ši šalis po pranešimo gavimo nedelsdama apie savo prašymą teismui pranešė kitai šaliai ir pastaroji sutarties dar neatsisakė .

7. Civilinė atsakomybė

Reikšmingi Vartotojų ginčams yra bendrieji civilinės atsakomybės principai aptarti LR CK 6.245÷6.291 str.. Komentarų ir ištraukų nepateikiame. Skyrių reiktų perskaityti ištisai.

7.1.Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų

(CK 6.292÷6.300)

Gamintojo ir paslaugų teikėjo atsakomybė. Gamintojas ar paslaugų teikėjas privalo atlyginti dėl netinkamos kokybės produktų ar netinkamos kokybės paslaugų atsiradusią žalą.

Gamintoju laikomas galutinio produkto, produkto dalies arba žaliavų gamintojas ar paslaugų teikėjas, kuris pažymi produktą (paslaugas) savo vardu, prekės ženklu ar kitu skiriamuoju žymeniu.

Kiekvienas asmuo, kuris dėl savo verslo importuoja į Lietuvos Respubliką netinkamos kokybės produktą turėdamas tikslą jį parduoti, išnuomoti ar kitaip paskirstyti, atsako kaip gamintojas.

Jeigu produkto gamintojo neįmanoma nustatyti, kiekvienas produktą realizavęs asmuo laikomas gamintoju, išskyrus atvejus, kai jis praneša nukentėjusiam asmeniui apie produkto gamintoją arba apie produktą patiekusį asmenį. Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai produktas buvo importuotas nenurodant jo importuotojo, nors jo gamintojas žinomas.

Šio skirsnio normos taikomos tik tais atvejais, kai produktai (paslaugos) įsigyjami vartojimo, o ne verslo tikslais.

Produkto ir paslaugų samprata. Šiame skirsnyje vartojamas terminas „produktas“ reiškia kiekvieną kilnojamąjį daiktą (turtą), įskaitant pirminius žemės ūkio produktus ir žvėrieną (paukštieną), taip pat kilnojamąjį daiktą (turtą), kuris įeina į kitą kilnojamąjį ar nekilnojamąjį daiktą. Produktu laikoma ir elektros energija.

Šiame skirsnyje vartojamas terminas „paslauga“ reiškia veiklą, kuria tenkinamas konkretus materialus ar nematerialus vartotojo poreikis, išskyrus sveikatos priežiūros, teisines, švietimo, šiluminės energijos, dujų, vandens tiekimo, nuotėkų šalinimo ir transporto paslaugas.

Netinkamos kokybės samprata. Produktas (paslaugos) yra netinkamos kokybės, jeigu jis neatitinka saugos reikalavimų, kurių protingai gali tikėtis vartotojas. Ar produktas (paslaugos) yra tinkamos ar netinkamos kokybės, nustatoma atsižvelgiant į:

1) nurodomas produkto (paslaugų) savybes (reklamą);

2) tai, ar produktą (paslaugas) galima naudoti tam, kam tikimasi jį naudoti;

3) laiką, kai produktas (paslaugos) buvo išleistas į apyvartą;

4) produkto (paslaugų) konstrukcinius, receptinius ar kitokius trūkumus;

5) kitas aplinkybes.

Negalima produkto laikyti netinkamos kokybės tik dėl to, kad vėliau į apyvartą išleistas geresnis produktas.

Ieškinio senatis. Ieškiniai dėl nuostolių (žalos), atsiradusių vartojant netinkamos kokybės produktus (paslaugas), gali būti pareiškiami per trejus metus nuo tos dienos, kurią nukentėjęs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jam padarytą žalą, trūkumą ir kas yra gamintojas.

Teisė pareikšti šio straipsnio 1 dalyje nurodytą ieškinį išnyksta suėjus dešimties metų terminui nuo tos dienos, kurią produkto gamintojas išleido žalos padariusį produktą į apyvartą.

7.2. Dėl klaidinančios reklamos atsiradusios žalos atlyginimas

(CK 6.301÷6.304 str.)

Klaidinančios reklamos samprata (CK 6.301) . Pagal šį skirsnį klaidinančia reklama laikoma bet kokios formos ir bet kokiomis perdavimo priemonėmis skleidžiama su ūkine komercine, finansine ar profesine veikla susijusi informacija, kuria siekiama skatinti prekių ar paslaugų, įskaitant nekilnojamuosius daiktus, teises ir pareigas, pardavimą (teikimą), kai ji bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kai dėl jos klaidinančio pobūdžio atsirado žalos. Vertinant, ar žalą lėmusi reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumą, visapusiškumą ir pateikimo kriterijus (CK 6.301 str. 1d.).

Atsakomybės subjektas (CK 6.302) . Už žalą, atsiradusią dėl klaidinančios reklamos, atsako reklamos davėjas, reklamos gamintojas, reklamos tarpininkas arba reklamos skleidėjas.

Reklamos davėjas atsako, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jo kaltės.

Reklamos gamintojas, tarpininkas ar skleidėjas atsako už dėl klaidinančios reklamos atsiradusią žalą tik tuo atveju, jeigu jie žinojo ar turėjo žinoti, kad reklama yra klaidinanti, arba vartotojai klaidinami dėl jų veiksmų gaminant ar skelbiant reklamą, arba reklamos gamintojas, tarpininkas ar skleidėjas neįrodo, kas buvo reklamos davėjas (gamintojas).

Atsakomybės sąlygos. Šio kodekso 6.302 straipsnyje nurodyti asmenys atsako už žalą, atsiradusią dėl klaidinančios reklamos, jeigu neįrodo, kad paskleista informacija atitinka tikrovę ir kad dėl informacijos turinio arba jos paskelbimo ir atsiradusios žalos nėra jų kaltės.

Klaidinančios reklamos uždraudimas ir paneigimas. Suinteresuotų asmenų prašymu teismas, nagrinėjantis žalos atlyginimo bylą, gali uždrausti toliau skleisti klaidinančią reklamą arba uždrausti skleisti parengtą, bet dar nepaskleistą klaidinančią reklamą, taip pat įpareigoti klaidinančią reklamą viešai ir adekvačiai paneigti.

8. Atskiros sutarčių rūšys

8.1. Pirkimas pardavimas. Bendrosios nustatos

(CK 6.305÷6.349)

Pirkimo–pardavimo sutarties samprata. Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).

Vertybinių popierių, valiutinių vertybių pirkimui–pardavimui taikomos šio skyriaus normos, jeigu kiti įstatymai nenustato specialių jų pirkimo–pardavimo taisyklių.

Atskirų rūšių daiktų (prekių) pirkimo–pardavimo ypatumus gali nustatyti atitinkami įstatymai.

Šio skyriaus normos taikomos turtinių teisių pirkimui – pardavimui tiek, kiek tai neprieštarauja šių teisių prigimčiai ir esmei.

Pirkimo–pardavimo sutarties dalykas. Pirkimo–pardavimo sutarties dalyku gali būti neišimti iš apyvartos daiktai, kuriuos pardavėjas jau turi ar kurie gali būti sukurti ar pardavėjo įgyti ateityje, vertybiniai popieriai ir kitokie daiktai bei turtinės teisės. Pirkimo–pardavimo sutarties dalyku taip pat gali būti prieauglis, derlius ir kiti atsirandantys daiktai.

Pirkimo–pardavimo sutarties dalykas gali būti apibūdintas tiek pagal individualius požymius, tiek pagal rūšį.

Daiktų kokybė. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo.

Kai pardavėjas garantuoja daiktų kokybę, jis atsako už daiktų trūkumus, jeigu neįrodo, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos.

Jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami. Tačiau jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad jie tiktų tam konkrečiam tikslui.

Kai sutartis sudaryta pagal pavyzdį, modelį ar aprašymą, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurie atitinka pavyzdį, modelį ar aprašymą, išskyrus sutartyje aptartas išimtis.

Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį.

Daikto kokybės garantiją taip pat privalo duoti daiktų gamintojas, platintojas, tiekėjas, importuotojas ar bet koks kitas asmuo, savo vardu skirstantis daiktus.

Netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo teisės (CK 6.334) . Jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti:

1) kad daiktas, sutartyje apibūdintas pagal rūšį, būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu, išskyrus atvejus, kai trūkumai yra nedideli arba jie atsirado dėl pirkėjo kaltės;

2) kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina;

3) kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti;

4) grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas.

Sutarties sąlygos, panaikinančios ar apribojančios pardavėjo atsakomybę už daiktų trūkumus, negalioja, išskyrus atvejus, kai jis pirkėjui atskleidė daikto trūkumus, kurie pardavėjui buvo ar turėjo būti žinomi, taip pat atvejus, kai pirkėjas savo rizika pirko daiktus iš asmens, kuris nėra profesionalus pardavėjas .

Daiktų kokybės garantijos terminas (CK 6.335) . Įstatymai ar sutartis gali numatyti, kad pardavėjo suteikiama daiktų kokybės garantija galioja tam tikrą laiką. Garantija šiuo atveju galioja visoms daiktų sudėtinėms dalims, jeigu kas kita nenustatyta įstatymuose ar sutartyje.

Komplektuojamųjų detalių kokybės garantijos terminas yra toks pat kaip pagrindinio gaminio ir pradedamas skaičiuoti kartu su pagrindinio gaminio kokybės garantijos terminu, jeigu sutartis nenumato ko kita.

Kai pardavėjas pakeičia daiktą ar jo komplektuojamąją detalę per nustatytą kokybės garantijos terminą, tai naujam daiktui ar naujai komplektuojamajai detalei taikomas toks pat kokybės garantijos terminas, koks buvo nustatytas ir pateiktam daiktui ar komplektuojamajai detalei, jeigu sutartis nenumato ko kita.

Daiktų tinkamumo naudoti terminas. Įstatymai ar kiti teisės aktai gali nustatyti terminus, kuriems praėjus atitinkami daiktai laikomi netinkančiais naudoti pagal jų paskirtį (tinkamumo naudoti terminas). Šiais atvejais gamintojas, importuotojas, pardavėjas ar kitas asmuo, savo vardu paskirstantis daiktus, privalo aiškiai nurodyti daikto tinkamumo naudoti terminą.

Terminai reikalavimams dėl parduotų daiktų trūkumų pareikšti (CK 6.338) . Kai sutartis ar įstatymai nenustato ko kita, pirkėjas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl parduotų daiktų trūkumų, jeigu jie buvo nustatyti per šiame straipsnyje nurodytus terminus.

Kai nenustatytas daikto kokybės garantijos ar tinkamumo naudoti terminas, tai pirkėjas reikalavimus dėl daikto trūkumų gali pareikšti per protingą terminą, bet ne vėliau kaip per dvejus metus nuo daikto perdavimo dienos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ilgesnio termino. Terminas reikalavimams dėl gabenamų ar paštu siunčiamų daiktų trūkumų pareikšti skaičiuojamas nuo daiktų atgabenimo į paskirties vietą dienos.

Kai yra nustatytas daikto kokybės garantijos terminas, reikalavimai dėl daikto trūkumų gali būti reiškiami, jeigu trūkumai nustatyti per garantijos terminą. Jeigu komplektuojamajai detalei taikomas trumpesnis negu pagrindinio gaminio kokybės garantijos terminas, tai reikalavimas dėl komplektuojamosios detalės trūkumų gali būti pareikštas per pagrindinio gaminio kokybės garantijos terminą. Jeigu komplektuojamajai detalei taikomas ilgesnis negu pagrindinio gaminio kokybės garantijos terminas, tai reikalavimas dėl komplektuojamosios detalės trūkumų, kurie pastebėti per garantijos terminą, gali būti pareikštas nepaisant to, kad pagrindinio gaminio kokybės garantijos terminas pasibaigęs.

Reikalavimus dėl daikto, kuriam nustatytas tinkamumo naudoti terminas, trūkumų pirkėjas gali pareikšti, jeigu jie nustatyti per daikto tinkamumo naudoti terminą.

Kai sutartyje nustatytas trumpesnis nei dveji metai daikto kokybės garantijos terminas ir daikto trūkumai nustatyti pasibaigus šiam terminui, tačiau nepraėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo daikto perdavimo dienos, pardavėjas atsako už daikto trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad trūkumas atsirado iki daikto perdavimo arba dėl iki daikto perdavimo atsiradusių priežasčių, už kurias atsako pardavėjas.

8.1.1. Vartojimo prikimo pardavimo sutarčių ypatumai

(CK 6.350÷6.370)

Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties samprata. Pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas – asmuo, kuris verčiasi prekyba, pardavėjo atstovas įsipareigoja parduoti prekę – kilnojamąjį daiktą pirkėjui – fiziniam asmeniui pastarojo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą. Vyriausybė tvirtina mažmeninės prekybos taisykles.

Vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyse negali būti sąlygų, pasunkinančių vartotojo (pirkėjo) padėtį arba panaikinančių ar suvaržančių vartotojo (pirkėjo) teisę pareikšti ieškinį pardavėjui dėl sutarties sąlygų pažeidimo.

Kai pardavėjas pažeidžia pirkėjo teises, pirkėjas įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo į vartotojų teises ginančias institucijas ar teismą.

Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties forma. Jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita, laikoma, kad vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta nuo to momento, kai pirkėjas išsirenka perkamą daiktą arba kitokiu būdu pareiškia savo valią.

Viešoji oferta. Daiktų nurodymas reklamoje, visiems skirtuose kataloguose ar aprašymuose laikomas viešąją oferta, jeigu yra nurodytos esminės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos.

Daiktų išdėstymas vitrinose, ant prekystalio ar kitose jų pardavimo vietose, taip pat daiktų pavyzdžių demonstravimas arba informacijos apie parduodamus daiktus pateikimas (aprašymai, katalogai,nuotraukos ir kt.) jų pardavimo vietoje laikomi viešąja oferta nepaisant to, ar nurodytadaiktų kaina arba kitos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, išskyrus atvejus, kai pardavėjas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, kad tam tikri daiktai nėra skirti parduoti.

Pardavėjo pareiga informuoti pirkėją. Pardavėjas nurodydamas parduodamo daikto etiketėse ar kitokiu būdu privalo suteikti pirkėjui būtiną, teisingą ir visapusišką informaciją apie parduodamus daiktus: jų kainą (įskaitant visus mokesčius), kokybę, vartojimo būdą ir saugumą, kokybės garantijos terminą, tinkamumo naudoti terminą bei kitas daiktų ir jų naudojimo savybes, atsižvelgiant į daiktų pobūdį, jų paskirtį, vartotojo asmenį bei mažmeninės prekybos reikalavimus. Pardavėjas, pažeidęs šią pareigą, turi atlyginti dėl to pirkėjo patirtus nuostolius.

Informacija apie parduodamus daiktus neturi būti klaidinanti.

Privaloma nurodyti kiekvieno daikto ar vienos rūšies daiktų pardavimo kainą ir to daikto tinkamo standartinio vieneto kainą. Daikto pardavimo kaina ir standartinio vieneto kaina gali būti nenurodyta, kai daiktai:

1) pateikiami teikiant paslaugas;

2) parduodami aukcionuose arba tai yra meno dirbiniai ir antikvariniai daiktai.

Daikto standartinio vieneto kaina gali būti nenurodoma:

1) daiktų, kurių kaina nepriklauso nuo jų svorio ar tūrio;

2) jeigu ji sutampa su pardavimo kaina;

3) daiktams ar daiktų grupėms, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Daiktams, kurie nėra supakuoti ir kurių kiekis nustatomas vartotojo akivaizdoje, turi būti nurodyta tik daikto standartinio vieneto kaina. Pardavimo kaina ir standartinio vieneto kaina turi būti gerai matoma, lengvai įskaitoma, suprantama ir atskiriama.

Pirkėjas turi teisę iki sutarties sudarymo apžiūrėti daiktus ir pareikalauti, kad pardavėjas dalyvaujant pirkėjui patikrintų daiktus arba pademonstruotų, kaip juos naudoti, jeigu tai yra įmanoma atsižvelgiant į daiktų pobūdį ir mažmeninės prekybos taisykles.

Lietuvos Respublikoje parduodamų daiktų ženklinimo bei kainų nurodymo taisykles tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Daiktų pardavimas ne prekybai skirtose patalpose (CK 6.357 str.). Daiktų pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta ne prekybai skirtose patalpose, yra sutartis, kurią pardavėjas ir vartotojas sudaro pardavėjo organizuotos išvykos už jo verslo patalpų metu arba pardavėjo vizito į to vartotojo gyvenamąją patalpą, jo darbo, mokymosi ar kitą vietą metu. Šio straipsnio nuostatos mutatis mutandis taikomos ir vartojimo paslaugų sutartims.

2. Daiktų pardavimo ne prekybai skirtose patalpose taisykles tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (Žin., Nr. 61-2193).

Daiktų pardavimas naudojant automatus (CK 6.358 str.).

Daiktų pardavimas su sąlyga juos pristatyti pirkėjui (CK 6.359 str.).

Nuomos–pardavimo sutartis (CK 6.361 str.).

Daiktų keitimas ir grąžinimas. Pirkėjas turi teisę per keturiolika dienų nuo ne maisto daiktų perdavimo jam, jeigu pardavėjas nėra nustatęs ilgesnio termino, pakeisti nusipirktus daiktus pirkimo ar kitoje pardavėjo nurodytoje vietoje analogiškais kitokių matmenų, formos, spalvos, modelio ar komplektiškumo daiktais. Jeigu keičiant daiktus susidaro kainų skirtumas, pirkėjas su pardavėju privalo atsiskaityti pagal perskaičiuotas kainas.

Jeigu pardavėjas neturi pakeitimui tinkamų daiktų, tai pirkėjas turi teisę per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą grąžinti daiktus pardavėjui ir atgauti už juos sumokėtą kainą.

Pirkėjo reikalavimas pakeisti daiktus tenkinamas, jeigu daiktai nebuvo naudojami, nesugadinti, išsaugotos jų vartojamosios savybės bei nepraradę prekinės išvaizdos ir pirkėjas turi įrodymus, patvirtinančius, kad jis daiktus pirko iš to pardavėjo.

Pagal šio straipsnio nustatytą tvarką nekeičiami ar negrąžinami daiktai nurodomi daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklėse (Žin., 2001, Nr. . Jas tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Daikto kokybė ir pirkėjo teisės, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas. Parduodami daiktai turi būti saugūs. Daiktų saugos reikalavimus nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Laikoma, kad pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę (garantija pagal įstatymą).

Parduodamas daiktas turi būti tinkamos kokybės, t. y. daikto savybės neturi būti blogesnės, nei numatyta tam daiktui taikomame techniniame reglamente (jeigu jis yra) ir daikto pirkimo–pardavimo sutartyje. Draudžiama parduoti daiktus, kurių tinkamumo naudoti terminas pasibaigęs.

Daikto savybės atitinka pirkimo–pardavimo sąlygas, jeigu:

1) daiktas atitinka daikto gamintojo nurodytus pateikiamų norminių dokumentų reikalavimus;

2) daiktas tinka naudoti tam, kam tokios rūšies daiktai paprastai naudojami;

3) daiktas atitinka kokybinius rodiklius, kurių galima tikėtis atsižvelgiant į daikto prigimtį bei daikto gamintojo, jo atstovo ar pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus dėl daikto kokybės.

Pirkėjas, kuriam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas (išskyrus maisto produktus), turintis pardavėjo neaptartų trūkumų, savo pasirinkimu turi teisę per šio kodekso 6.338 straipsnyje nurodytą terminą reikalauti iš pardavėjo:

1) pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu;

2) atitinkamai sumažinti prekės kainą;

3) per protingą terminą neatlygintinai pašalinti daikto trūkumus;

4) atlyginti daikto trūkumų pašalinimo išlaidas, jeigu pardavėjui per protingą terminą jų nepašalinus trūkumus pašalino pirkėjas pats ar trečiųjų asmenų padedamas.

Visais atvejais pirkėjas turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl netinkamos kokybės prekės pardavimo, atlyginimą.

Pakeisti techniškai sudėtingą ir brangią prekę pirkėjas turi teisę reikalauti, jeigu tos prekės kokybei nustatyti reikalavimai iš esmės pažeisti.

Jeigu daikto trūkumų negalima pašalinti dėl daikto savybių (maisto prekės, buitinės chemijos prekės ir kt.), tai pirkėjas savo pasirinkimu turi teisę reikalauti pakeisti tokį netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu arba atitinkamai sumažinti daikto kainą.

Pirkėjas gali vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą. Šiuo atveju netinkamos kokybės daiktą pardavėjo reikalavimu pirkėjas turi grąžinti pardavėjo sąskaita. Pardavėjas, grąžindamas pirkėjui sumokėtą kainą, neturi teisės iš jos išskaičiuoti sumą, kuria sumažėjo daikto vertė dėl jo naudojimo ar daikto išvaizdos praradimo arba dėl kitokių aplinkybių.

Išreikalauti sumokėtą kainą pirkėjas šio straipsnio numatytais atvejais gali per dvejų metų ieškinio senaties terminą.

Vartotojų teises ginančios institucijos įstatymų nustatyta tvarka turi teisę savo iniciatyva ginti vartotojų teises, pažeistas dėl netinkamos kokybės daiktų pardavimo.

Daiktų pardavimas pagal sutartis, sudaromas naudojant ryšio priemones (CK 6.366- 3.667 str.).

Teisės tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis pirkimas (CK6.369-6.370 str.)

8.2. Energijos pirkimo – pardavimo sutartys

LR CK 6.383÷6.391

Lietuvos respublikos energetikos įstatymas. Sektoriniai energetikos įstatymai.

Poįstatyminiai teisės aktai.

Energijos pirkimo–pardavimo sutarties samprata. Pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui (vartotojui) per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas (vartotojas) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto jos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą.

Energijos pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma su abonentu tik tuo atveju, kai jis turi energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir kai įrengti energijos apskaitos prietaisai. Kai tiesiami nauji energijos tiekimo tinklai, sudaromoms išankstinėms energijos pirkimo–pardavimo sutartims šios dalies reikalavimai netaikomi. Šilumos energijos, karšto ir šalto vandens pirkimo–pardavimo sutartis su buitiniu vartotoju gali būti sudaroma ir tuo atveju, kai nėra tiesioginės šių energijos išteklių apskaitos tarp energijos tiekėjo ir vartotojo.

Energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra viešoji sutartis (šio kodekso 6.161 straipsnis).

Kai energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra vartojimo sutartis, t. y. abonentas yra fizinis asmuo, kuris energiją perka asmeniniams, savo šeimos ar namų ūkio poreikiams (vartotojas), energijos pirkimo–pardavimo sutarčiai mutatis mutandis taikomas šio kodekso 6.188 straipsnis ir kiti šio kodekso straipsniai, nustatantys vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumus.

Energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas ir pratęsimas. Jeigu pagal sutartį abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, tai sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Ši sutartis laikoma sudaryta neterminuotam laikui, jeigu joje nenumatyta ko kita.

Jeigu iki termino pabaigos nė viena sutarties šalis nepareiškia apie sutarties nutraukimą ar pakeitimą arba apie naujos sutarties sudarymą, terminuota energijos pirkimo–pardavimo sutartis laikoma pratęsta tokiam pat terminui ir tomis pat sąlygomis.

Jeigu iki terminuotos sutarties galiojimo termino pabaigos viena sutarties šalis pasiūlo sudaryti naują sutartį, tai šalių santykiams iki naujos sutarties sudarymo taikomos ankstesnės sutarties sąlygos.

Energijos kiekis ir kainos (tarifai). Energijos tiekimo įmonė privalo parduoti abonentui sutartyje numatytą energijos kiekį laikydamasi šalių suderinto energijos tiekimo režimo. Patiektos ir sunaudotos energijos kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis arba kitu sutartyje nurodytu būdu.

Sutartyje gali būti numatyta abonento teisė keisti priimamos energijos kiekį tuo atveju, jeigu abonentas atlygintų energijos tiekimo įmonės nuostolius, susijusius su sutartyje nenumatyto didesnio energijos kiekio tiekimo užtikrinimu.

Abonentas, kai jis yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, gali naudoti tiek energijos, kiek jam reikia.

Energijos kaina (tarifai) nustatoma įstatymų nustatyta tvarka.

Energijos kokybė. Energijos kokybė turi atitikti sutarties bei kokybės standartų, kitų energijos kokybę reglamentuojančių norminių dokumentų nustatytus reikalavimus.

Jeigu energijos tiekimo įmonė pažeidžia energijos kokybės reikalavimus, tai abonentas turi teisę atsisakyti už tokią energiją mokėti. Tačiau energijos tiekimo įmonė šiuo atveju turi teisę reikalauti, kad abonentas atlygintų vertę to, ką abonentas be teisinio pagrindo sutaupė naudodamas energiją.

Abonentas turi teisę į nuostolių, patirtų dėl netinkamos kokybės energijos tiekimo, atlyginimą.

Pirkėjo pareigos, susijusios su įrenginių priežiūra. Abonentas privalo užtikrinti tinkamą jam priklausančių energijos tiekimo tinklų, kitokių įrenginių ir prietaisų būklę ir jų eksploatavimo saugumą, laikytis nustatyto energijos vartojimo režimo, taip pat nedelsdamas pranešti energijos tiekimo įmonei apie avariją, gaisrą, tiekiamos energijos apskaitos prietaisų gedimus ar kitokius pažeidimus naudojant energiją.

Kai abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, energijos tiekimo tinklų, energijos vartojimo apskaitos prietaisų techninę būklę ir saugų naudojimą turi užtikrinti energijos tiekimo įmonė, jeigu sutartis ar įstatymai nenumato ko kita.

Energijos apmokėjimas. Abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita.

Atsiskaitymo tvarką nustato šalių susitarimas, jeigu teisės aktai nenumato ko kita.

Subabonentas. Abonentas, neviršydamas leistinos naudoti galios, be elektros energijos tiekimo įmonės sutikimo turi teisę iš jos priimtą elektros energiją perduoti kitam asmeniui (subabonentui).

Šilumos energiją, šaltą bei karštą vandenį, dujas abonentas gali perduoti kitam asmeniui (subabonentui) tik tuo atveju, kai energijos tiekimo įmonė sutinka.

Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytais atvejais atsakingas pagal energijos pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonei lieka abonentas.

Sutarties pakeitimas ir nutraukimas. Abonentas, kai pagal energijos pirkimo–pardavimo sutartį jis yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šia teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams.

Jeigu abonentas yra juridinis asmuo, tai energijos tiekimo įmonė turi teisę vienašališkai atsisakyti sutarties šio kodekso 6.217 straipsnyje numatytais pagrindais, jeigu sutartis nenumato ko kita.

Energijos tiekimą nutraukti, sustabdyti ar apriboti leidžiama tik sutarties šalių susitarimu, išskyrus atvejus, kai valstybinės energetikos priežiūros institucijos nustato tokius abonento įrenginių trūkumus, dėl kurių gresia avarija ar kyla pavojus žmonių gyvybei ir saugumui. Apie energijos tiekimo nutraukimą, sustabdymą ar apribojimą energijos tiekimo įmonė privalo iš anksto pranešti abonentui.

Energijos tiekimą nutraukti, sustabdyti ar apriboti be suderinimo su abonentu ar be jo išankstinio įspėjimo leidžiama tik tais atvejais, kai tai būtina siekiant išvengti avarijos ar likviduoti energijos tiekimo tinklų avariją. Tačiau ir šiais atvejais abonentui privalo būti nedelsiant pranešta apie energijos tiekimo nutraukimą, sustabdymą ar apribojimą.

Draudžiama nutraukti elektros ir šilumos energijos, vandens ir dujų tiekimą daugiabučiams gyvenamiesiems namams dėl namo atskirų butų savininkų (nuomininkų) skolų už sunaudotą energiją, vandenį ar dujas.

Taikymo ribos. Šio skirsnio normos taikomos aprūpinant elektros, šilumos energija, dujomis, naftos ir naftos produktais, vandeniu ir kitų rūšių energija per jų tiekimo tinklus, jeigu įstatymai nenustato ko kita arba kitokia išvada nedarytina atsižvelgiant į prievolės esmę.

Kiti Energetikos sferą reguliuojantieji teisės aktai.

Be LR CK normų energetikos veiklą reglamentuoja Energetikos teisės aktai: Lietuvos Respublikos Energetikos įstatymas ir atskirų energetikos sektorių sektoriniai įstatymai: Elektros energetikos, Gamtinių dujų, Šilumos ūkio, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotėkų šalinimo įstatymai.

Nauja Energetikos įstatymo versija priimta 2002 m. (Žin., 2002, Nr.56-2224).

Lietuvos žmonėms labai jautrus yra Šilumos ūkio sektorius ir atitinkamas įstatymas. Pirmoji jo versija buvo priimta 2003 m. (Žin., 2003, Nr. 51-2254). Po įsigaliojimo (2003-07-01) prasidėjo kova dėl Įstatymo tobulinimo. Ji užsibaigė naujos Įstatymo versijos priėmimu (Žin., 2007, Nr. 130-5259). Ir po šio įstatymo įsigaliojimo aistros nenurimo. Keletas tariamai Vartotojų teisėmis besirūpinančių Nevyriausybinių organizacijų visai smerkia naująjį Įstatymą. Be to, artimiausiu laiku turi būti priimti lydinčių poįstatyminių teisės aktų pakeitimai. Jų ruošimas jau prasidėjo. Todėl šio sektoriaus teisinis reguliavimas dar nėra tinkamai sutvarkytas. Sektoriaus poįstatyminiai teisės aktai yra išvardinti LR DNSB federacijos Ataskaitoje pagal Programą „Daugiabučių namų bendros nuosavybės administravimo ir šilumos bei karšto vandens tiekimo sistemų techninės priežiūros (eksploatavimo) praktikos ir teisinio reglamentavimo analizė ir pasiūlymai teisinio reglamentavimo tobulinimui“, kuri talpinama Federacijos tinklalapyje www.BustoRumai.lt .

Pirmasis Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas (Žin., 2000, Nr. 66-1984; 2004, Nr. 107-3964) įsigaliojo nuo 2001 m. sausio 1d. Nauja jo versija priimta 2004 m. Vyriausybė ir Ūkio ministerija išleido keletą lydinčių poįstatyminių teisės aktų, kurių sąrašas pateikiamas šios dalies pradžioje.

Daug aistrų sukėlęs naujasis Gamtinių dujų įstatymas priimtas ir įsigaliojo 2007 metais (Žin.,2007, Nr. 43-1626; first version: Žin., 2000, Nr. 89-2743). Jame numatytas gamtinių dujų kainų reguliavimas buitiniams vartotojams. Rezultate dideli tarpininkų pelnai turėtų žymiai sumažėti.

Abu pastarieji sektoriniai įstatymai numato vidaus rinkų liberalizavimą ir įgyvendina atitinkamas ES direktyvas.

Jautrus Lietuvoje yra ir Geriamojo vandens sektorius. Pirmasis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotėkų tvarkymo įstatymas (Žin., 2006, Nr. 82-3260) priimtas tik 2006 m.. Nors, griežtai kalbant, šaltas vanduo nėra energijos rūšis, bet dėl jo tiekimo panašumo į karšto vandens tiekimą LR Civiliniame kodekse priskirtas energetikos sferai. Poįstatyminis šio sektoriaus reguliavimas nėra gausus.

Energetikos sektorių poįstatyminius teisės aktus priėmė Vyriausybė, Ūkio ministerija, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Dalis jų pateikiama šios Ataskaitos antros dalies pradžioje.

8.3. Nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartys

(CK 6.392÷6.401)

Taikymo ribos. Šio skirsnio normos taikomos žemės, pastatų, gyvenamųjų namų, butų ir kitokių nekilnojamųjų daiktų pirkimui–pardavimui.

Gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygos ir turinys. Be šio kodekso 6.396 ir 6.397 straipsniuose numatytų sąlygų, esminė gyvenamojo namo, buto ar jų dalies pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga, kai parduodamame name ar bute gyvena asmenys, kurie pagal įstatymus ar sutartis išsaugo teisę naudotis gyvenamąja patalpa ir pasikeitus jos savininkui, yra šių asmenų išvardijimas (sąrašas) ir jų teisės naudotis parduodama gyvenamąja patalpa turinys.

Būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartis (6.401 str., taip pat žr. 6.165 str apie bendruosius reikalavimus preliminariosioms sutartims). Pirkėjas – fizinis asmuo gali sudaryti preliminariąją nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas – juridinis asmuo įsipareigoja pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje numatytą gyvenamąjį namą ar butą ir po to sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, o pirkėjas įsipareigoja pastatytą gyvenamąjį namą ar butą nupirkti už preliminariojoje sutartyje nurodytą kainą.

Preliminariojoje sutartyje privalo būti nurodyta:

1) pirkėjo teisė per dešimt dienų nuo sutarties sudarymo dienos atsisakyti preliminariosios sutarties;

2) būsimo gyvenamojo namo ar buto kaina ir jos patikslinimo ar pakeitimo sąlygos;

3) sutarties dalyko aprašymai ir darbai, kuriuos privalo atlikti pardavėjas;

4) gyvenamojo namo ar buto statybos terminai;

5) teisės į gyvenamąjį namą ar butą suvaržymai (tiek esantys, tiek būsimi);

6) rangovas, architektas, inžinierius ir kiti statybą ir jos priežiūrą atliksiantys asmenys;

7) žemės sklypo, kuriame bus statomas namas ar butas, teisinis statusas ir nusipirkusio gyvenamąjį namą ar butą pirkėjo teisės į žemės sklypą.

Kai preliminariojoje sutartyje numatyta pardavėjo teisė reikalauti iš pirkėjo atlyginti nuostolius, kurių pardavėjas patirtų, jeigu pirkėjas įgyvendintų šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą teisę, atlygintinų nuostolių dydis negali viršyti 1/5 procento pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos nekilnojamojo daikto kainos.

Neatskiriama preliminariosios sutarties dalis yra gyvenamojo namo ar buto projektas, jo sąmata ir kiti dokumentai.

Preliminariojoje sutartyje gali būti numatyta, kad pirkėjas finansuoja gyvenamojo namo ar buto statybą sutartyje numatytomis sąlygomis, o pardavėjas atlieka užsakovo funkcijas. Šiuo atveju visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą pirkėjas įgyja nuo visos preliminariojoje sutartyje numatytos statybos kainos sumokėjimo.

Viena preliminariosios sutarties šalis gali įkeisti nepastatytą gyvenamąjį namą ar butą tik tuo atveju, kai kita šalis raštu sutinka, jeigu preliminarioji sutartis nenumato ko kita.

Be Civilinio kodekso normų kai kuriuos papildomus reikalavimus randame Vyriausybės nutarimuose apie Lietuvos Respublikos kadastrą ((Žin., 2002, Nr. 41-1539) ir Lietuvos Respublikos registrą (Žin., 2002, Nr. 72-3077).

8.4. Nuoma

(CK 6.477÷6.503)

Nuomos sutarties samprata. Pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį.

Nuomotojas gali būti išnuomojamo daikto savininkas arba asmenys, kuriems teisę išnuomoti svetimą daiktą suteikia įstatymai ar to daikto savininkas.

Sutarties forma. Nuomos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė.

Nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre.

Sutarties terminas. Nuomos sutartis gali būti terminuota arba neterminuota, tačiau visais atvejais sutarties terminas negali būti ilgesnis kaip vienas šimtas metų.

Nuomos sutarties terminas nustatomas šalių susitarimu. Jeigu sutarties terminas joje nenustatytas, tai laikoma, kad nuomos sutartis neterminuota.

Neterminuotos nuomos sutarties pasekmės. Jeigu nuomos sutartis yra neterminuota, tai abi šalys turi teisę bet kada nutraukti sutartį įspėjusios apie tai viena kitą prieš vieną mėnesį iki nutraukimo, o kai nuomojami nekilnojamieji daiktai, – prieš tris mėnesius iki nutraukimo. Nuomos sutartyje gali būti nurodyti ir ilgesni įspėjimo terminai.

Tolesnis naudojimasis turtu pasibaigus sutarties terminui. Jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojasi turtu ir nuomotojas tam neprieštarauja, tai laikoma, kad sutartis tapo neterminuota.

Nuomininko pirmenybės teisė atnaujinti sutartį (CK 6.482 str).

Nuomininkas, tvarkingai vykdęs pagal nuomos sutartį prisiimtas pareigas, pasibaigus sutarties terminui turi pirmenybės teisę palyginti su kitais asmenimis atnaujinti sutartį.

Nuomotojo pareiga daryti išnuomoto daikto kapitalinį remontą. Nuomotojas privalo savo lėšomis daryti išnuomoto daikto kapitalinį remontą, jeigu ko kita nenumato įstatymai arba sutartis.

Jeigu nuomotojas šio straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos nevykdo, nuomininkas teismo leidimu įgyja teisę atlikti kapitalinį remontą ir išieškoti remonto kainą iš nuomotojo ar įskaityti tą kainą į nuomos mokestį arba nutraukti sutartį ir išieškoti dėl sutarties nevykdymo atsiradusius nuostolius. Šiais atvejais nuomininkas privalo pateikti nuomotojui kapitalinio remonto darbų sąmatą ir sąskaitą.

Nuomininkas privalo sudaryti visas sąlygas šio straipsnio 1 dalyje numatytai nuomotojo pareigai tinkamai įvykdyti.

Nuomotojas, vykdydamas šio straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą, turi teisę pareikalauti, kad nuomininkas laikinai atsisakytų naudotis išsinuomotu daiktu, jeigu kapitalinis remontas yra būtinas ir neatidėliotinas. Jeigu kapitalinis remontas nėra neatidėliotinas ir nuomininkas nesutinka laikinai atsisakyti teisės naudotis daiktu, nuomotojas privalo gauti teismo leidimą laikinai apriboti nuomininko teisę naudotis išsinuomotu daiktu.

Nuomininkas, kurio teisė naudotis išsinuomotu daiktu apribota, turi teisę į nuomos mokesčio sumažinimą, kompensaciją arba nuomos sutarties nutraukimą.

Nuomininko pareiga išlaikyti išsinuomotą daiktą. Nuomininkas privalo laikyti išsinuomotą daiktą tvarkingą ir atlyginti daikto išlaikymo išlaidas, savo lėšomis daryti einamąjį jo remontą, jeigu ko kita nenustato įstatymai arba sutartis.

8.4.1. Vartojimo nuoma

(CK 6.504÷6.511)

Vartojimo nuomos sutarties samprata. Pagal vartojimo nuomos sutartį nuomotojas, t. y. asmuo, kurio nuolatinis verslas – daiktų nuoma, įsipareigoja duoti nuomininkui (vartotojui) kilnojamąjį daiktą laikinai valdyti ir juo naudotis už užmokestį nuomininko ar jo šeimos asmeniniams, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį.

Vartojimo nuomos sutartis yra vartojimo sutartis ir jai mutatis mutandis taikomos šio kodekso nustatytos vartojimo sutarčių taisyklės.

Vartojimo nuomos sutarties terminas. Vartojimo nuomos sutarties terminas negali būti ilgesnis kaip vieneri metai.

Nuomininkas bet kada turi teisę atsisakyti sutarties įspėjęs apie tai nuomotoją ne vėliau kaip prieš dešimt dienų iki sutarties atsisakymo.

Vartojimo nuomos sutarties forma. Vartojimo nuomos sutartis turi būti rašytinė ar kitokios specialiai nustatytos formos (kvitas, žetonas ir kt.).

Nuomotojo pareiga daryti išnuomoto daikto remontą.

Nuomotojas privalo daryti išnuomoto daikto kapitalinį ir einamąjį remontą.

8.4.2. Transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas (CK 6.512÷6.521)

Transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutarties samprata. Pagal transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartį nuomotojas įsipareigoja perduoti nuomininkui laikinai naudotis už užmokestį transporto priemonę ir suteikti tos transporto priemonės vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį.

Sutarties forma. Transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartis nepaisant jos termino turi būti rašytinė.

Nuomotojo pareiga išlaikyti transporto priemonę. Nuomotojas privalo per visą nuomos sutarties terminą užtikrinti tinkamą išnuomotos transporto priemonės techninę būklę, taip pat daryti jos kapitalinį ir einamąjį remontą bei tiekti būtinas detales.

8.4.3. Transporto priemonės nuomos neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų

(CK 6.522÷6.529)

Transporto priemonės nuomos neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų sutarties samprata. Pagal transporto priemonės nuomos neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų sutartį nuomotojas įsipareigoja suteikti už užmokestį transporto priemonę nuomininkui laikinai valdyti ir naudotis, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį.

Sutarties forma. Transporto priemonės nuomos neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų sutartis nepaisant jos termino turi būti rašytinė.

Pareiga prižiūrėti transporto priemonę. Nuomininkas nuomos laikotarpiu privalo techniškai prižiūrėti transporto priemonę, užtikrinti tinkamą jos būklę, atlikti einamąjį ir kapitalinį remontą, jeigu sutartis nenustato ko kita.

8.5. Gyvenamosios patalpos nuoma

(articles 6.575÷6.617)

Taikymo sritis. Šio skyriaus normos nustato gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių sudarymo, vykdymo ir pasibaigimo tvarką, kai šios patalpos priklauso:

1) fiziniams asmenims;

2) valstybei ar savivaldybėms;

3) juridiniams asmenims.

Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties samprata. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja suteikti už mokestį gyvenamąją patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti ją gyvenimui, o nuomininkas įsipareigoja naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį.

Sutarties sudarymo pagrindai. Valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys sudaromos remiantis valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimu. Įmonių, įstaigų ar organizacijų savo darbuotojams nuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys sudaromos kolektyvinėje sutartyje, o jeigu tokia sutartis nesudaroma, – administracijos ir darbuotojų susitarimu numatytais pagrindais ir tvarka.

Įmonių, įstaigų ar organizacijų ir fizinių asmenų komercinėmis sąlygomis (siekiant pelno) nuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys sudaromos šalių susitarimu.

Sutarties šalys. Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalys yra nuomotojas ir nuomininkas.

Nuomotojas yra gyvenamųjų patalpų savininkas ar asmuo, jas valdantis kitu teisiniu pagrindu. Nuomotoju gali būti gyvenamųjų patalpų nuomininkas, kuris įstatymų nustatyta tvarka sudaro subnuomos sutartį.

Nuomininkas yra fizinis asmuo, kuris savo vardu ir dėl savo, savo šeimos bei buvusių šeimos narių interesų sudaro gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Jeigu gyvenamojoje patalpoje liko nepilnametis, neturintis tėvų arba negalintis gyventi kartu su jais, gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį jo vardu gali sudaryti įstatymų įgaliotas asmuo.

Nuomotojas neturi teisės atsisakyti sudaryti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį su asmeniu, ją pratęsti arba nustatyti labiau nuomininką suvaržiančias sąlygas vien todėl, kad tas asmuo yra nėščia moteris arba tas asmuo turi nepilnamečių vaikų, išskyrus atvejus, kai tokį atsisakymą pateisina gyvenamosios patalpos dydis arba jos areštas (šio kodekso 6.587 straipsnio 2 dalis).

Sutarties forma. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra valstybė, savivaldybė ar juridinis asmuo, turi būti sudaroma raštu. Ją pasirašo įgaliotas pareigūnas ir nuomininkas.

Nuomos sutartys tarp fizinių asmenų gali būti sudaromos žodžiu.

Terminuota gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, nepaisant, kas yra jos šalis, turi būti sudaroma raštu.

Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis tik įregistravus ją įstatymų nustatyta tvarka viešame registre.

Sutarties turinys. Sutartyje turi būti nurodytas išnuomojamų patalpų adresas, kambarių ir kitokių patalpų skaičius, plotas, patalpose esanti inžinerinė (techninė) įranga, priklausiniai ir naudojimosi bendro naudojimo patalpomis sąlygos, nuomos mokesčio dydis ir šio mokesčio mokėjimo terminai, atsiskaitymų už komunalinius patarnavimus tvarka.

Gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje gali būti numatomos ir kitos sąlygos.

Nuomotojas privalo gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sudarymo metu perduoti nuomininkui gyvenamojo namo savininkų bendrijos įstatų kopiją arba kopiją kitokio dokumento, kuriame yra nustatytos bendro naudojimo patalpų priežiūros, naudojimo, išlaikymo ir kitos taisyklės. Šio dokumento kopija yra neatskiriama gyvenamosios patalpos nuomos sutarties dalis. Tačiau nuomininkas neturi teisės reikalauti nutraukti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį vien tuo pagrindu, kad nuomotojas jam neperdavė šio dokumento kopijos.

Negalioja gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sąlygos, kurios:

1) nustato nuomininko civilinę atsakomybę be kaltės;

2) suteikia teisę nuomotojui vienašališkai keisti nuomos sutarties sąlygas;

3) daro nuomininko teises priklausomas nuo jo šeimos narių skaičiaus, išskyrus atvejus, kai nuomininko teisių pasikeitimas šiuo atveju yra pateisinamas gyvenamosios patalpos dydžiu;

4) riboja nuomininko teisę pirkti daiktus ar gauti paslaugas iš asmenų, kuriuos nuomininkas nori pasirinkti savo nuožiūra;

5) suteikia nuomotojui teisę reikalauti iš nuomininko sumokėti iš karto nuomos mokestį už visą nuomos terminą, jeigu nuomininkas nesumoka nuomos mokesčio už vieną periodą;

6) suteikia nuomotojui teisę vienašališkai įvertinti gyvenamosios patalpos būklę ir konstatuoti, kad ji tinkama gyventi;

7) nustato didesnę nuomininko civilinę atsakomybę, nei faktiškai yra nuomotojui padarytos žalos dydis.

Sutarties dalykas. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties dalyku gali būti tik tinkamas gyventi gyvenamasis namas ar jo dalis, atskiras butas arba izoliuota gyvenamoji patalpa iš vieno ar kelių kambarių ir su ja susijusių pagalbinių patalpų. Savarankiškos nuomos sutarties dalyku negali būti kambario dalis arba kambarys, susijęs su kitu kambariu bendru įėjimu (pereinamieji kambariai), taip pat pagalbinės patalpos (virtuvės, koridoriai, sandėliukai ir pan.). Butuose, kurie nuomojami pagal atskiras nuomos sutartis keliems nuomininkams, tokios pagalbinės patalpos gali būti išnuomojamos bendram naudojimui.

Sutarties terminas

Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti neterminuota arba terminuota.

Rašytinė nuomos sutartis laikoma sudaryta, kai šalys ją pasirašo, o žodinė – nuo šalių susitarimo dėl sutarties sąlygų arba leidimo apsigyventi gyvenamojoje patalpoje dienos.

Terminuota sutartis, kurios terminas apibrėžtas tam tikru įvykiu, tampa neterminuota, jei tas įvykis neįvyksta. Kai įvykio data nukeliama vėlesniam laikui, nustatytas sutarties terminas perkeliamas.

Šalys gali atnaujinti gyvenamosios patalpos terminuotą nuomos sutartį sudarydamos naują terminuotą arba neterminuotą nuomos sutartį.

8.6. Ranga

(CK 6.644÷6.671)

Rangos sutarties samprata. Rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti.

Šio skirsnio normų nustatytos taisyklės atitinkamai taikomos atskiroms rangos rūšims (buitinė ranga, statybos ranga ir kt.), jeigu ko kita nenustato kitų šio skyriaus skirsnių normos.

Rangos sutarties dalykas. Rangos sutartis sudaroma pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui. Rangovas iki sutarties sudarymo privalo suteikti užsakovui visą reikiamą informaciją, susijusią su darbų atlikimu, taip pat informaciją apie darbui atlikti būtinas medžiagas bei darbui atlikti reikalingą laiką.

Jeigu sutartis nenustato ko kita, rangovas darbus atlieka savo rizika ir savarankiškai nustato užsakovo užduoties įvykdymo būdus.

Jeigu atliekamų darbų pobūdis ir vertė palyginti su pagaminto, perkamo ar perdirbto daikto verte yra nedideli, tai sutartis pripažįstama ne rangos, o pirkimo–pardavimo sutartimi.

Leidimai (licencijos) atskirų rūšių darbams. Įstatymai gali numatyti atvejus, kai tam tikrų rūšių darbai gali būti atliekami tik turint įstatymų nustatyta tvarka išduotą leidimą (licenciją).

Darbo atlikimas iš rangovo medžiagos ir jo priemonėmis. Rangovas privalo atlikti sutartyje sulygtą darbą iš savo medžiagos, savo priemonėmis ir jėgomis, jeigu ko kita nenustato sutartis.

Rangovas, atliekantis darbą iš savo medžiagos, atsako už blogą medžiagos kokybę.

Darbo atlikimas iš užsakovo medžiagos. Užsakovas, pateikdamas medžiagas rangovui, privalo perduoti rangovui ir šių medžiagų atitikties dokumentus.

Jei užsakovo pateikta medžiaga yra netinkama arba turi trūkumų, apie kuriuos rangovas turi žinoti, rangovas apie tai privalo nedelsdamas informuoti užsakovą.

Jeigu darbas atliekamas visiškai ar iš dalies iš užsakovo medžiagos, tai rangovas atsako už netinkamą tos medžiagos sunaudojimą. Rangovas privalo pateikti užsakovui medžiagos sunaudojimo ataskaitą ir jos likutį grąžinti arba, jeigu užsakovas sutinka, sumažinti darbų kainą atsižvelgiant į rangovui likusių nesunaudotų medžiagų vertę.

Jeigu darbas atliekamas iš užsakovo medžiagos pagal buitinio užsakymo sutartį, tai kvite, kurį rangovas duoda užsakovui, sudarant sutartį turi būti nurodytas tikslus medžiagos pavadinimas, aprašymas ir jos įkainojimas, nustatytas šalių susitarimu.

Rangos sutartyje gali būti numatytos medžiagų sunaudojimo normos, jų likučių ir pagrindinių atliekų grąžinimo terminai, taip pat rangovo atsakomybė už šių pareigų neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.

Jeigu rangovas nepasiekė sutartyje numatyto rezultato arba rezultatas yra su trūkumais, dėl kurių daiktas negali būti naudojamas pagal sutartyje numatytą ar normalią jo paskirtį dėl užsakovo perduotų medžiagų trūkumų, tai rangovas turi teisę reikalauti, kad jam būtų apmokėta už atliktą darbą, tik su sąlyga, jeigu jis įrodo, kad medžiagų trūkumų nebuvo galima pastebėti jas priimant iš užsakovo.

Darbų kaina. Rangos sutartyje nurodoma darbų kaina arba jos apskaičiavimo būdas ir kriterijai. Jeigu sutartyje kaina nenurodoma, ji nustatoma pagal šio kodekso 6.198 straipsnio nustatytas taisykles.

Į rangos sutartyje nurodytą kainą įeina rangovo atlikto darbo atlyginimas ir jo turėtų išlaidų kompensavimas.

Sutartyje numatytiems darbams atlikti gali būti sudaroma konkreti ar apytikrė sąmata. Jeigu darbai atliekami pagal rangovo sudarytą sąmatą, sąmata įsigalioja ir tampa rangos sutarties dalimi nuo to momento, kai sąmatą patvirtina užsakovas.

Jeigu būtina atlikti papildomų darbų arba dėl kitų svarbių priežasčių rangovui tenka didinti kai kurių darbų kainą, jis privalo apie tai laiku pranešti užsakovui. Jeigu užsakovas nesutinka padidinti kainą, rangovas turi teisę atsisakyti sutarties. Tokiu atveju rangovas turi teisę reikalauti iš užsakovo sumokėti už atliktus darbus. Jeigu rangovas laiku neįspėja užsakovo, kad yra būtina didinti darbų kainą, jis privalo įvykdyti sutartį už joje numatytą kainą.

Jeigu sutartyje nurodyta konkreti darbų kaina, rangovas neturi teisės reikalauti ją padidinti, o užsakovas – sumažinti. Ši taisyklė taip pat taikoma ir tais atvejais, kai rangos sutarties sudarymo momentu nebuvo galima tiksliai numatyti viso darbų kiekio arba visų darbams atlikti būtinų išlaidų.

Kai rangovo tiekiamų medžiagų ar įrenginių kaina arba paslaugų, kurias rangovui teikia tretieji asmenys, kaina padidėja iš esmės ir šio kainų padidėjimo rangovas negalėjo numatyti rangos sutarties sudarymo momentu, rangovas turi teisę reikalauti padidinti darbų kainą arba nutraukti sutartį pagal šio kodekso 6.204 straipsnio nustatytas taisykles.

Darbų kokybė. Rangovo atliekamų darbų kokybė privalo atitikti rangos sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje kokybės sąlygos nenustatytos, – įprastai tokios rūšies darbams keliamus reikalavimus. Darbų rezultatas jo perdavimo užsakovui momentu turi turėti rangos sutartyje numatytas ar įprastai reikalaujamas savybes ir turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį protingą terminą.

Jeigu įstatymas ar rangos sutartis nustato atliekamų darbų privalomus reikalavimus, rangovas, veikiantis kaip verslininkas, privalo tų reikalavimų laikytis. Rangos sutartyje šalys gali numatyti rangovo pareigą atlikti darbą pagal aukštesnius, nei nustatyti privalomi, reikalavimus.

Darbų kokybės garantija. Jeigu įstatymas ar rangos sutartis nustato darbų rezultato kokybės garantinį terminą, darbų rezultatas turi atitikti nustatytus kokybės reikalavimus visą garantinį terminą.

Kokybės garantija taikoma visoms darbų rezultato sudėtinėms dalims, jeigu rangos sutartis nenustato ko kita.

Jeigu darbų defektai nustatomi per garantinį terminą, rangovas privalo neatlygintinai juos pašalinti arba atlyginti užsakovui jų šalinimo išlaidas.

Rangovo atsakomybė už netinkamos kokybės darbą (CK 6.665) . Jeigu darbai atlikti nukrypstant nuo sutarties sąlygų, dėl kurių darbų rezultatas negali būti naudojamas pagal sutartyje nurodytą paskirtį arba pablogėja jo naudojimo pagal sutartyje nurodytą paskirtį galimybės (sąlygos), o jeigu paskirtis sutartyje nenurodyta, – pagal normalią paskirtį, tai užsakovas savo pasirinkimu turi teisę, jei įstatymas ar sutartis nenustato ko kita, reikalauti iš rangovo:

1) neatlygintinai pašalinti trūkumus per protingą terminą;

2) atitinkamai sumažinti darbų kainą;

3) atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu užsakovo teisė pašalinti trūkumus buvo numatyta rangos sutartyje.

Rangovas vietoj trūkumų pašalinimo turi teisę neatlygintinai atlikti darbą iš naujo ir atlyginti užsakovui dėl sutarties įvykdymo termino praleidimo padarytus nuostolius. Šiuo atveju užsakovas privalo grąžinti perduotąjį darbų rezultatą rangovui, jeigu jį grąžinti, atsižvelgiant į darbų pobūdį, yra įmanoma.

Jeigu rangovas sutarties pažeidimų ar kitokių trūkumų per protingą terminą nepašalina arba trūkumai yra esminiai ir nepašalinami, užsakovas turi teisę nutraukti sutartį ir reikalauti atlyginti nuostolius.

Rangos sutarties sąlygos, panaikinančios rangovo atsakomybę už tam tikrus trūkumus, neatleidžia jo nuo atsakomybės, jeigu užsakovas įrodo, kad trūkumai atsirado dėl rangovo tyčios ar didelio neatsargumo.

Jeigu darbas buvo atliekamas iš rangovo medžiagos, už medžiagų kokybę rangovas atsako kaip pardavėjas pagal pirkimo–pardavimo sutartį.

Terminas darbų trūkumams nustatyti (CK 6.666) . Jeigu įstatymas ar rangos sutartis nenustato ko kita, užsakovas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl darbų rezultato trūkumų su sąlyga, jei jie buvo nustatyti per šiame straipsnyje nustatytus terminus.

Kai nėra nustatytas garantinis terminas, darbų rezultato trūkumai turi būti nustatyti per protingą terminą, bet ne ilgesnį kaip dveji metai nuo darbų rezultato perdavimo, jeigu įstatymas ar rangos sutartis nenustato kitokio termino.

Užsakovas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl darbų rezultato trūkumų, kurie buvo nustatyti per garantinį terminą.

Jeigu sutartis nustato trumpesnį nei dvejų metų garantinį terminą, o trūkumus užsakovas nustatė jau pasibaigus garantiniam terminui, bet nepraėjus dvejiems metams nuo darbų rezultato perdavimo momento, rangovas atsako už šiuos trūkumus, jei užsakovas įrodo, kad trūkumai atsirado iki darbų rezultato perdavimo užsakovui momento arba dėl priežasčių, atsiradusių iki šio momento.

Jeigu rangos sutartis nenustato ko kita, garantinis terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai darbų rezultatą priėmė arba turėjo priimti užsakovas.

Garantiniam terminui skaičiuoti taikomos šio kodekso 6.335 straipsnio 2–6 dalyse nustatytos taisyklės, jeigu ko kita nenustato įstatymai, rangos sutartis ar kitokia išvada nedarytina atsižvelgiant į konkrečios rangos sutarties esmę.

Senaties terminas. Reikalavimams, kylantiems dėl atliktų darbų trūkumų, nustatomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis.

Jeigu pagal rangos sutartį darbų rezultatas buvo priimtas dalimis, ieškinio senaties terminas prasideda priėmus visą darbų rezultatą.

Kai įstatymas ar rangos sutartis nustato garantinį terminą ir apie trūkumus buvo pareikšta per šį garantinį terminą, ieškinio senaties terminas prasideda nuo pareiškimo apie trūkumus dienos.

8.6.2. Vartojimo ranga

(CK 6.672-6.680)

Vartojimo rangos sutarties samprata. Pagal vartojimo rangos sutartį rangovas, kuris verčiasi tam tikru verslu, įsipareigoja pagal fizinio asmens (vartotojo) užsakymą atlikti tam tikrą darbą, skirtą tenkinti buitinius ar asmeninius užsakovo ar jo šeimos poreikius, o užsakovas įsipareigoja priimti darbo rezultatą ir už jį sumokėti.

Vartojimo rangos sutarčiai mutatis mutandis taikomos šio kodekso 6.188, 6.350–6.370 straipsniuose nustatytos taisyklės.

Vartojimo rangos santykiams, kurių šio kodekso normos nenustato, taikomi vartotojų teisių gynimo ir kiti su šių teisių gynimu susiję įstatymai.

Užsakovo garantijos. Rangovas neturi teisės reikalauti, kad į vartojimo rangos sutartį būtų įtraukti papildomas darbas ar paslaugos. Užsakovas turi teisę atsisakyti apmokėti darbus ar paslaugas, kurie nebuvo numatyti sutartyje.

Užsakovas bet kada iki darbo rezultato priėmimo gali nutraukti sutartį, sumokėdamas dalį nustatytos kainos, proporcingą atliktam darbui.

Darbų kaina ir apmokėjimas. Darbų kaina nustatoma rangos šalių susitarimu.

Užsakovas privalo sumokėti darbų kainą po to, kai rangovas perdavė darbų rezultatą. Jeigu užsakovas sutinka, darbų kaina arba avansas gali būti sumokėti sutarties sudarymo metu arba vėliau šalių sutartu laiku.

Darbų trūkumų nustatymo teisinės pasekmės. Darbų rezultato priėmimo metu arba jo naudojimo metu nustačius darbų rezultato trūkumus, užsakovas turi per šio kodekso 6.666 straipsnyje nustatytus terminus savo pasirinkimu pareikšti vieną iš šio kodekso 6.665 straipsnyje numatytų reikalavimų arba reikalauti pakartotinai ir neatlygintinai atlikti darbus arba atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas.

Reikalavimą dėl neatlygintino trūkumų pašalinimo, kai trūkumai gali kelti grėsmę užsakovo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, užsakovas ar jo teisių perėmėjai turi teisę pareikšti per du, o jeigu sutarties dalyku buvo pastatas, įrenginys ar kitoks statinys, – per dešimt metų nuo darbų rezultato priėmimo momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ilgesnio termino. Šis reikalavimas gali būti pareikštas nepaisant to, kada išaiškėjo trūkumai, taip pat, jei jie buvo nustatyti pasibaigus garantiniam laikui.

Jeigu rangovas nevykdo šio straipsnio 2 dalyje numatyto užsakovo reikalavimo, užsakovas turi teisę per tą patį terminą reikalauti arba grąžinti dalį už darbą sumokėtos kainos, arba atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas.

Užsakovo neatvykimo atsiimti darbų rezultato teisinės pasekmės. Jeigu užsakovas neatvyksta atsiimti darbų rezultato arba kitaip vengia priimti atliktą darbą, tai rangovas privalo raštu įspėti užsakovą apie jo pareigą atsiimti darbų rezultatą.

Jeigu užsakovas neatsiima darbų rezultato praėjus dviem mėnesiams nuo šio straipsnio 1 dalyje numatyto įspėjimo, rangovas turi teisę parduoti sutarties dalyką už protingą kainą, o gautą sumą, atsiskaitęs sau priklausančias sumas, sumokėti užsakovo vardu į užsakovo gyvenamosios vietos notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą.

Užsakovo teisės, kai rangovas neatlieka ar netinkamai atlieka sutartyje numatytą darbą. Jeigu rangovas neatlieka ar netinkamai atlieka vartojimo rangos sutartyje numatytą darbą, užsakovas turi teisę pasinaudoti šio kodekso 6.334 straipsnyje numatytomis pirkėjo teisėmis.

8.6.3. Statybos ranga

(CK 6.681÷6.699)

Statybos rangos sutarties samprata. Statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas įsipareigoja sudaryti rangovui būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą.

Statybos rangos sutartis sudaroma įmonių, pastatų, gyvenamųjų namų ir kitokių statinių statybai ar rekonstrukcijai, taip pat montavimo, paleidimo ar kitokiems darbams atlikti. Šio skirsnio normos taikomos ir pastatų ar įrenginių kapitalinio remonto darbams, jeigu sutartis nenustato ko kita.

Statybos rangos sutartyje gali būti numatyta rangovo pareiga užtikrinti pastatyto objekto aptarnavimą po jo priėmimo per sutartyje nustatytą terminą.

Jeigu pagal statybos rangos sutartį darbai atliekami fizinio asmens (vartotojo) asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su jo verslu ar profesija, tenkinti, sutarčiai taikomos vartojimo rangos sutarties taisyklės.

Darbų kokybės garantija. Rangovas, jeigu ko kita nenustato statybos rangos sutartis, per visą garantinį laiką užtikrina, kad statybos objektas atitinka normatyvinių statybos dokumentų nustatytus rodiklius ir yra tinkamas naudoti pagal sutartyje nustatytą paskirtį.

Sutarties šalys turi teisę įstatymų nustatytą garantinį terminą savo susitarimu pratęsti.

Rangovas, projektuotojas ir statybos techninis prižiūrėtojas atsako už defektus, nustatytus per garantinį terminą, jeigu neįrodo, kad jie atsirado dėl objekto ar jo dalių normalaus susidėvėjimo, jo netinkamo naudojimo ar užsakovo arba jo pasamdytų asmenų netinkamai atlikto remonto arba dėl užsakovo ar jo pasamdytų asmenų kitokių kaltų veiksmų.

Garantinis terminas sustabdomas tiek laiko, kiek objektas negalėjo būti naudojamas dėl nustatytų defektų, už kuriuos atsako rangovas.

Užsakovas, per garantinį laiką nustatęs objekto defektus, privalo per protingą terminą nuo jų nustatymo pareikšti pretenziją rangovui.

Garantiniai terminai. Rangovas, projektuotojas ar statybos techninis prižiūrėtojas atsako už objekto sugriuvimą ar defektus, jeigu objektas sugriuvo ar defektai buvo nustatyti per:

1) penkerius metus;

2) dešimt metų – esant paslėptų statinio elementų (konstrukcijų, vamzdynų ir kt.);

3) dvidešimt metų – esant tyčia paslėptų defektų.

Šio straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai pradedami skaičiuoti nuo darbų rezultato atidavimo naudoti dienos.

Statybos produktų vartotojas be LR CK turi atsižvelgti į daugelį kitų teisės aktų, reglamentuojančių statybinės veiklos sferą. Tame skaičiuje yra du svarbūs įstatymai:

Statybos įstatymas (Žin., 1996, Nr. 32-788);

Teritorijų planavimo įstatymas (1995, Nr. 107-2391).

Be to, yra keletas Vyriausybės nutarimų, iš kurių svarbesniais laikytini:

Nutarimas dėl Statybos įstatymo įgyvendinimo (Žin., 2002, Nr. 22-819);

Nutarimas dėl Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros (Žin., 1997, Nr. 34-851).

Taip pat Statybos sferą reglamentuoja daugybė Statybos techninių reglamentų. Jie randami Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos tinklalapyje: http://www.am.lt/VI/ .

8.7.Atlygintinų paslaugų teikimas

8.7.1.Bendrosios nuostatos

(CK 6.716÷6.724)

Paslaugų sutarties samprata. Paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.

Šio skyriaus normų nustatytos taisyklės taikomos teikiant audito, konsultacinių, asmens sveikatos priežiūros, veterinarijos, informacijos, mokymo, turizmo ar kitokias atlygintinas paslaugas (paslaugos, kurioms netaikomos šio skyriaus normos, nurodytos CK 6.716 straipsnyje).

Kai klientas yra fizinis asmuo vartotojas, paslaugų sutarčiai mutatis mutandis taikomos šio kodekso 6.188, 6.350–6.370 straipsnių taisyklės.

Atskirų rūšių atlygintinoms paslaugoms kiti įstatymai gali nustatyti papildomus reikalavimus, nenumatytus šiame skyriuje.

Paslaugų sutarties vykdymas. Jeigu paslaugų sutartis nenustato ko kita, paslaugų teikėjas privalo paslaugas teikti pats.

Laikydamasis sutarties, paslaugų teikėjas turi teisę laisvai pasirinkti sutarties įvykdymo būdus ir priemones.

Jeigu sutartis nenustato ko kita, paslaugų teikėjas gali pasitelkti sutarčiai vykdyti trečiuosius asmenis. Tačiau ir šiuo atveju už tinkamą sutarties įvykdymą klientui atsako paslaugų teikėjas.

Kai paslaugas teikia keli asmenys, už tinkamą sutarties įvykdymą atsako visi paslaugų teikėjai, išskyrus atvejus, kai dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo kurio nors vieno iš jų kaltės nėra.

Paslaugų kaina ir apmokėjimas. Paslaugų kaina nustatoma šalių susitarimu ir po sutarties sudarymo gali būti keičiama tik sutartyje nustatyta tvarka ir atvejais.

Klientas privalo apmokėti padidėjusią paslaugų kainą, viršijančią nustatytąją sutarties sudarymo momentu, tik tuo atveju, jeigu paslaugų teikėjas įrodo, kad kainą padidinti buvo neišvengiama norint tinkamai įvykdyti sutartį ir kad tai negalėjo būti numatyta sutarties sudarymo momentu.

Suteikiamas paslaugas klientas apmoka sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Jeigu sutartis nenustato ko kita, klientas privalo sumokėti visą kainą, kai visos paslaugos pagal sutartį yra suteiktos. Šalių susitarimu dalis kainos gali būti sumokėta sutarties sudarymo metu ar sutartu laiku vėliau, o visiškai atsiskaitoma, kai paslaugų teikėjas įvykdo sutartį.

Jeigu sutarties neįmanoma įvykdyti dėl kliento kaltės, klientas privalo sumokėti visą sutartyje nustatytą kainą, jeigu sutartis nenustato ko kita.

Jeigu sutarties neįmanoma įvykdyti dėl aplinkybių, už kurias nė viena iš sutarties šalių neatsako, klientas privalo atlyginti paslaugų teikėjui tik faktiškai šio teikėjo turėtas išlaidas, jeigu sutartis nenustato ko kita.

Klientas taip pat privalo atlyginti paslaugų teikėjui šio turėtas išlaidas dėl paslaugos suteikimo tiek, kiek tų išlaidų nepadengia paslaugų kaina. Klientas taip pat privalo atlyginti paslaugų teikėjo patirtus dėl paslaugos teikimo nuostolius, kurie atsirado teikiant paslaugas, susidarius nenumatytoms ypatingoms aplinkybėms, už kurias paslaugų teikėjas neatsako. Jeigu tam tikrų paslaugų teikimas yra jų teikėjo profesinė veikla (verslas), tai šio teikėjo patirtus nuostolius klientas privalo atlyginti tik tuo atveju, kai jie atsirado dėl ypatingų aplinkybių, kurių neapima normali rizika, būdinga atitinkamai profesijos ar verslo rūšiai.

Jeigu paslaugos teikiamos dviejų ar daugiau klientų užsakymu, visi klientai paslaugų teikėjui šio straipsnio numatytais atvejais atsako solidariai.

8.7.2. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas

(CK 6.725 ÷6.746)

Asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutartis. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutartimi savo profesinės ar verslo veiklos dėka turintis teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugas asmuo (sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas) įsipareigoja teikti kitai šaliai (pacientui) sutartyje numatytas sveikatos priežiūros paslaugas, o pacientas įsipareigoja sumokėti sveikatos priežiūros paslaugų teikėjui sutartą kainą. Jeigu asmens sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos ne sutartį sudariusiam, o trečiajam asmeniui, tai pacientu pripažįstamas trečiasis asmuo (faktinis asmens sveikatos priežiūros paslaugų gavėjas). Šiuo atveju sutartį sudaręs asmuo yra užsakovas.

Šio straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „asmens sveikatos priežiūros paslaugos“ yra veikla, įskaitant tyrimus ir su asmeniu tiesiogiai susijusius patarimus, kuria stengiamasi asmenį išgydyti, apsaugoti nuo susirgimo ar įvertinti jo sveikatos būklę. Ši sąvoka taip pat apima paciento slaugą ir su ja susijusią priežiūrą bei tiesioginį paciento materialinį aprūpinimą, kuris yra reikalingas asmens sveikatos priežiūros veiklai vykdyti, išskyrus farmacinę veiklą.

Šio skirsnio taisyklės netaikomos: veiklai, kuria siekiama nustatyti asmens sveikatos būklę arba suteikti sveikatos priežiūrą asmeniui, kuriam teikiantysis tokią priežiūrą atstovauja nagrinėjant teisme ginčus ar vykdant pareigas, kad atstovaujamas asmuo gautų draudimo išmokas ar socialines pašalpas; taip pat veiklai, kuria siekiama nustatyti kieno nors gabumus ar tinkamumą mokytis, sveikatos tinkamumą dirbti ar atlikti tam tikrą konkretų darbą; teismo medicinos ekspertizei. Šio skirsnio taisyklės taip pat netaikomos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, kurių išlaidos pagal įstatymus yra apmokamos (kompensuojamos) iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšų.

8.7.3.Turizmo paslaugų teikimas

(CK 6.747÷6.755)

Turizmo paslaugų teikimo sutarties samprata. Turizmo paslaugų teikimo sutartimi viena šalis – turistinės kelionės organizatorius – įsipareigoja už atlyginimą kitai šaliai – turistui – užtikrinti iš anksto organizuotą turistinę kelionę, kuri tęsiasi ilgiau kaip 24 valandas, įskaitant nakvynę, bei suteikti mažiausiai dar dvi paslaugas: vežimo ir apgyvendinimo bei esminę turistinės kelionės dalį sudarančią paslaugą, nesusijusią su vežimu ar apgyvendinimu. Turistas įsipareigoja sumokėti už suteiktas paslaugas.

Šiame skirsnyje kelionės organizatorius yra asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis verčiasi turizmo verslu ir savo vardu viešai siūlo teikti turizmo paslaugas bet kuriam asmeniui arba tam tikrai asmenų grupei.

Asmuo, kuris veikia kaip kelionės organizatoriaus, neturinčio verslo vietos Lietuvos Respublikoje, tarpininkas, turisto atžvilgiu taip pat laikomas kelionės organizatoriumi.

Sutarties forma ir turinys. Turistinių paslaugų teikimo sutartis turi būti rašytinė.

Turistinių paslaugų teikimo sutartyje (ar jos priede, kuris yra neatskiriama sutarties dalis) privalo būti nurodyta:

1) kelionės organizatoriaus rekvizitai (pavadinimas, adresas, telefonas ir kt.);

2) turisto asmens duomenys ir gyvenamoji vieta;

3) išvykimo, grįžimo vieta, data ir laikas bei lankomos vietos ar šalys, nurodant datas, kada į jas atvykstama ir išvykstama;

4) kelionėje teikiamos turizmo paslaugos ir jų apibūdinimas, specialūs turisto pageidavimai;

5) turizmo paslaugų užmokestis (jo keitimo ir grąžinimo sąlygos), mokėjimo būdai ir terminai, nurodant, kad į kelionės paslaugų kainą įskaičiuojamos visos paslaugos;

6) sutarties sąlygų keitimo ir sutarties nutraukimo atvejai, sveikatos draudimo tvarka, finansinės garantijos;

7) sutarties numeris ir sudarymo data, pretenzijų pareiškimo terminas.

Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartinės sąlygos tvirtinamos įstatymų nustatyta tvarka.

Sutarties vykdymas ir atsakomybė už netinkamą jos vykdymą. Kelionės organizatorius privalo vykdyti sutartį atsižvelgdamas į turisto protingus lūkesčius, kurių pagal sutarties ir teikiamų paslaugų pobūdį turistas galėjo turėti.

Jeigu sutartis nėra vykdoma atsižvelgiant į turisto protingus lūkesčius, kelionės organizatorius privalo atlyginti turistui nuostolius. Kelionės organizatorius ar asmuo, kurio pagalba kelionės organizatorius naudojasi, neatsako už netinkamą sutarties įvykdymą, jeigu:

1) dėl netinkamo sutarties įvykdymo kaltas turistas;

2) už netinkamą sutarties įvykdymą, kurio kelionės organizatorius nenumatė ir negalėjo numatyti, atsako trečiasis asmuo, kurio suteiktos paslaugos nesusijusios su kelionės organizatoriaus teikiamomis paslaugomis;

3) sutartis netinkamai įvykdoma dėl nenugalimos jėgos arba dėl įvykio, kurio kelionės organizatorius ar asmuo, kurio pagalba kelionės organizatorius naudojosi, atsižvelgiant į visą įmanomą jų apdairumą, nenumatė ir negalėjo numatyti.

Jeigu sutartis vykdoma ne pagal turisto lūkesčius, kelionės organizatorius, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, privalo teikti turistui visokeriopą pagalbą ir paramą. Jeigu priežastis, dėl kurios sutartis nėra tinkamai vykdoma, susijusi su pačiu turistu, kelionės organizatorius turi teikti turistui tokią pagalbą ir paramą, kurios, remiantis protingumo kriterijumi, gali būti reikalaujama iš kelionės organizatoriaus pagal sutartį. Šiuo atveju kelionės organizatoriaus išlaidas, susijusias su tokios pagalbos ir paramos teikimu, turi atlyginti pats turistas. Jeigu už netinkamą sutarties vykdymą atsako kelionės organizatorius arba asmuo, kurio pagalba jis naudojasi (šio straipsnio 2 dalis), tai visas išlaidas, susijusias su papildomos pagalbos ir paramos teikimu turistui, apmoka pats kelionės organizatorius.

Jeigu prasidėjus kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės įvykdyti pagrindinės sutartų paslaugų dalies, tai jis privalo pasiūlyti turistui tinkamą alternatyvią kelionę už tokią pačią kainą sutartyje nurodytam terminui bei kompensuoti turistui anksčiau pasiūlytų ir faktiškai suteiktų paslaugų kainos skirtumą. Jeigu kelionės organizatorius dėl pagrįstų priežasčių negali pasiūlyti alternatyvios kelionės arba dėl protingų priežasčių turistas jos atsisakė, kelionės organizatorius turi užtikrinti turisto grąžinimą atgal arba nuvežimą į kitą vietovę, dėl kurios sutinka turistas, taip pat grąžinti turistui pinigus už tokią kelionę.

Jeigu dėl netinkamo sutarties vykdymo, už kurį atsako kelionės organizatorius, turisto pagrįsti ir protingi lūkesčiai neišsipildo ir dėl to turistas lieka kelione nepatenkintas, jis turi teisę reikalauti atlyginti ir neturtinę žalą. Atlygintinos neturtinės žalos dydis šiuo atveju negali viršyti trigubos kelionės kainos.

Draudimas panaikinti ar riboti civilinę atsakomybę. Kelionės organizatorius neturi teisės riboti ar panaikinti savo civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl turisto mirties ar jo sveikatos sužalojimo. Tokios sutarties sąlygos dėl atsakomybės už minėtą žalą ribojimo ar panaikinimo negalioja.

Jeigu paslaugų pagal sutartį teikimas susijęs su tam tikros Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties galiojimu ir taikymu, kelionės organizatorius gali remtis tarptautinės sutarties nustatytu ar leidžiamu asmens, teikiančio tam tikras paslaugas, civilinės atsakomybės ribojimu ar panaikinimu.

Kelionės organizatorius neturi teisės riboti ar panaikinti savo civilinę atsakomybę už žalą, padarytą turistui, jeigu žala padaroma dėl kelionės organizatoriaus tyčios ar didelio neatsargumo.

Jeigu žala, išskyrus žalą, atsiradusią dėl turisto mirties ar jo sveikatos sužalojimo, turistui padaroma teikiant sutartyje numatytą paslaugą, tačiau tą paslaugą teikia ne pats kelionės organizatorius, tai kelionės organizatoriaus atsakomybė už tokią žalą gali būti ribojama triguba kelionės kaina.

8.8. Paskola

8.8.1. Bendrosios nuostatos

(CK 6.870÷6.880)

Paskolos sutarties samprata. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.

Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.

Paskolos gavėjas tampa jam perduotų daiktų (pinigų) savininku. Nuo daiktų perdavimo momento paskolos gavėjui tenka daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika.

Paskolos sutarties forma. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų.

Jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą.

Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.

Palūkanos. Palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu.

Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta.

Preziumuojama, kad paskolos sutartis yra neatlygintinė, jeigu paskolos sutarties dalykas yra rūšies požymiais apibūdinti daiktai, o paskolos sutartis nenustato ko kita. Jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė.

Skolos pakeitimas (novacija) paskolos prievole. Šalių susitarimu skola, kilusi iš pirkimo–pardavimo, nuomos ar kitokios sutarties, gali būti pakeista paskolos prievole pagal Civilinio kodekso 6.141–6.144 straipsnių nustatytas taisykles.

8.8.2. Kreditavimas. Vartojimo kreditas

(CK 6.881÷6.891)

Kreditavimo sutarties samprata. Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas.

Kreditavimo santykiams šio skyriaus pirmojo skirsnio (Bendrosios nuostatos) normos taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja kreditavimo sutarties esmei ir šio skirsnio nustatytoms taisyklėms.

Kreditavimo sutarties forma. Kreditavimo sutartis privalo būti rašytinė. Šio reikalavimo nesilaikymas kreditavimo sutartį daro negaliojančią.

Vartojimo kredito sutarties samprata. Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia ar įsipareigoja suteikti kredito gavėjui fiziniam asmeniui (vartotojui):

1) kreditą atidėto apmokėjimo, taip pat mokėjimo išdėstymo (apmokėjimo dalimis) būdu;

2) kreditus, įskaitant einamosios sąskaitos kreditą, bendrosios vienkartinės sumos kreditą ir daiktui ar paslaugai pirkti teikiamą kreditą.

Vartojimo kredito sutartimi taip pat laikoma pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (išperkamosios nuomos) ar kita panašaus pobūdžio sutartis, kai daiktai, esantys sutarties dalyku, vartotojo nuosavybėn pereina per šioje sutartyje nustatytą terminą sumokėjus daikto kainą, kredito palūkanas bei kitus sutartyje nustatytus mokesčius.

Šio skirsnio nuostatos netaikomos, kai pagal kredito sutartį:

1) kreditas suteikiamas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą;

2) vartotojas nemoka jokių palūkanų ar kitų mokesčių;

3) vartotojas įsipareigoja grąžinti kreditą ne per ilgesnį kaip trijų mėnesių laikotarpį arba kai kredito suma yra ne didesnė kaip vienas tūkstantis litų;

4) už tam tikrą nuolat teikiamą paslaugą vartotojas apmoka dalimis paslaugos teikimo metu.

Pagal šį straipsnį kredito davėjas yra asmuo ar grupė asmenų, kurie įstatymų nustatyta tvarka ir atvejais dėl savo komercinės, profesinės veiklos turi teisę teikti vartojimo kreditą.

Vartojimo kredito sutarties forma ir turinys (CK 6.887 str.) . Vartojimo kredito sutartis turi būti rašytinė.

Vienas sutarties egzempliorius privalo būti įteiktas kredito gavėjui. Kilus ginčui, sutarties egzemplioriaus įteikimo kredito gavėjui faktą privalo įrodyti kredito davėjas.

Vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta:

1) kredito suma arba kredito limitas, jeigu toks yra;

2) metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios kredito gavėjo išlaidos;

3) kredito grąžinimo terminas arba, jeigu kreditas turi būti grąžinamas dalinėmis įmokomis, – kiekvienos įmokos suma ir mokėjimo laikas;

4) daiktui ar paslaugai pirkti skirto kredito atveju – daikto (paslaugos) kaina ir bendra kredito suma;

5) kredito gavėjo teisė grąžinti kreditą nesibaigus jo grąžinimo laikui pagal šio kodekso 6.888 straipsnio nuostatas;

6) metinės kredito grąžinimo normos keitimo sąlygos ir tvarka, jeigu tokia galimybė yra nustatyta sutartyje, su sąlyga, kad pakeitimų negali daryti kredito davėjas vienašališkai.

Jeigu kredito gavėjas privalo pateikti kredito draudimą, sutartyje taip pat privalo būti nurodyta kredito draudimo vertė ir sąlygos, kuriomis draudimo suma bus pervesta kredito davėjui.

Sutarties sudarymo metu kredito gavėjas raštu informuojamas apie:

1) teikiamo kredito apribojimus, jei tokių yra;

2) metinę palūkanų normą ir mokesčius, taikomus nuo sutarties sudarymo, ir sąlygas, kurioms esant jie gali būti keičiami;

3) sutarties pakeitimo procedūrą.

Sutarties galiojimo metu kredito gavėjas informuojamas apie kiekvieną metinės palūkanų normos arba panašių išlaidų pasikeitimą tuo metu, kai tokie pasikeitimai įvyksta.

Metinės kredito grąžinimo normos apskaičiavimo tvarką nustato Vyriausybė ir Lietuvos bankas.

Visais atvejais, nesvarbu, kokiu būdu siūloma vartotojui sudaryti kredito sutartį (taip pat ir reklamoje), nurodoma metinė kredito grąžinimo norma. Rašytiniame pasiūlyme nurodomas bendros kredito sumos apskaičiavimo pavyzdys.

Kredito gavėjo teisės. Jeigu sutartyje nėra numatytos šio kodekso 6.887 straipsnio 3 dalyje nurodytos privalomos jos sąlygos arba sutartyje nurodyta informacija yra klaidinanti, kredito gavėjas turi teisę sutarties atsisakyti. Šiuo atveju kredito gavėjas turi kreditą grąžinti, bet jis neprivalo mokėti sutartyje nustatytų palūkanų ir kitų mokesčių.

Kredito gavėjas turi teisę kreditą grąžinti nesibaigus jo grąžinimo laikui, tačiau sumoka iki kredito grąžinimo dienos priskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius.

8.9. Banko indėlis

Reikšmingi Vartotojų ginčams yra LR CK 6.892÷8.902 straipsniai. Be komentarų.

8.10. Banko sąskaita

Reikšmingi Vartotojų ginčams yra LR CK 6.913÷928 straipsniai. Be komentarų.

8.11. Draudimas

Reikšmingi Vartotojų ginčams yra LR CK 6.987÷6.1018 straipsniai. Be komentarų.

Išsamesnis reglamentavimas pateikiamas Lietuvos Respublikos Draudimo įstatyme (Žin., 2003, Nr. 94-4246). Įstatymas įsigaliojo 2004 m. sausio 1 d.