LNVF / Projektai / ADICAE / Sepinta dalis

Bylinėjimasis teismuose

Septinta dalis

Bylinėjimasis teismuose

(kai kurie bruožai)

Jeigu Jūsų ginčas pasiekė teimą, turite būti dvigubai atsargus. Bylinėjimasis teisme yra gana brangi procedūra.

Inicijuodamas teismo procesą, Jūs turėsite susimokėti teismo žyminį mokestį. O toliau turėsite daugiau išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Išsamiau nurodėme šios ataskaitos 6 dalyje.

Jeigu Jūs nesate teisininkas ir pats negalite vesti savo bylos bei neturite artimo giminaičio su teisiniu išsilavinimu, Jums teks samdytis advokatą. Jūsų atstovu teisme galės būti tik advokatas ar advokato padėjėjas. Maksimalios advokato paslaugų kainos nėra nustatytos teisės aktuose, bet jos gali būti apytikriai įvertintos iš „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (Žin., 2004, Nr. 54-1845). Rekomendacijos yra patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85. Jos yra suderintos su Lietuvos advokatų taryba.

Jeigu Jūs pralaimite bylą, Jūs turėsite susimokėti visas savo ir laimėjusios šalies bylinėjimosi išlaidas.

Jeigu esate labai neturtingas Lietuvos gyventojas, turite galimybę gauti Valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Jos teikimo sąlygos ir tvarka yra nustatyti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (Žin., 2005, Nr. 18-572). Įstatyme taip pat yra nustatytos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo Tarptautiniams ginčams.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pagrindinės nuostatos

Įstatymo paskirtis. Šis įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą fiziniams asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatytais atvejais prieglobsčio prašytojų ir kitų užsieniečių teisės į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas “Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

Kai kurios naudingos žinoti Įstatymo nuostatos.

Naudingos žinoti šio įstatymo sąvokos.

Valstybės garantuojama teisinė pagalba – šio įstatymo nustatyta tvarka teikiama pirminė teisinė pagalba ir antrinė teisinė pagalba.

Pirminė teisinė pagalba – šio įstatymo nustatyta tvarka teikiama teisinė informacija, teisinės konsultacijos ir dokumentų, skirtų valstybės ir savivaldybių institucijoms, išskyrus procesinius dokumentus, rengimas. Be to, ši teisinė pagalba apima patarimus dėl ginčo sprendimo ne teismo tvarka, veiksmus dėl taikaus ginčo išsprendimo ir taikos sutarties parengimą.

Antrinė teisinė pagalba – dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Be to, ši teisinė pagalba apima bylinėjimosi išlaidų bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka, su bylos nagrinėjimu administracinio proceso tvarka susijusių išlaidų ir su baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą.

Gynyba ir atstovavimas bylose – įstatymų reglamentuojami procesiniai veiksmai ginant įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo ar atstovaujamojo teises ir interesus baudžiamosiose, civilinėse (išskyrus arbitražą) ir administracinėse bylose, taip pat tarptautinėse teisminėse institucijose.

Teisinė informacija – informacija apie teisės sistemą, įstatymus ir kitus teisės aktus, teisinės pagalbos teikimą.

Teisinė konsultacija – patarimai teisės klausimais.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos valdymo institucijos yra:

1) Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė);

2) Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija);

3) savivaldybių institucijos;

4) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – tarnybos);

5) Lietuvos advokatūra.

Šių institucijų teisės pareigos nustatytos Įstatyme. Pažymėsime svarbiausius momentus.

Savivaldybių institucijų funkcijų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos srityje esmė: organizuoja ir (ar) teikia pirminę teisinę pagalbą.

Ieškokite savivaldybių tinklalapius http://www.savivaldybes.lt/savivaldybes/

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (tarnybos). Jų uždavinys yra užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal šį įstatymą. Tarnybos organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą apygardos teismo teritorijoje. Ieškokite jų http://www.lrv.lt/?cat=430

Lietuvos advokatūra šio įstatymo nustatytais atvejais koordinuoja advokatų teikiamą antrinę teisinę pagalbą Advokatūros tinklalapis http://www.advoco.lt/

Asmenys, turintys teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Pirminę teisinę pagalbą turi teisę gauti visi Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys ir kiti Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nurodyti asmenys.

Antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti:

1) Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą;

2) Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, nurodyti šio įstatymo 12 straipsnyje;

3)kiti Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nurodyti asmenys.

Asmenys, turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į turtą ir pajamas (12 straipsnis) . Teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą, turi:

1) asmenys, kurie turi teisę gauti teisinę pagalbą nagrinėjant baudžiamąsias bylas pagal Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnį;

2) nukentėjusieji dėl nusikaltimų atsiradusios žalos atlyginimo bylose, įskaitant atvejus, kai žalos atlyginimo klausimas yra sprendžiamas baudžiamojoje byloje;

3) asmenys, turintys teisę į socialinę pašalpą pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymą;
4) asmenys, valstybės išlaikomi stacionariose globos įstaigose;
5) asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumas arba kurie yra pripažinti nedarbingais, taip pat šių asmenų globėjai, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba reikalinga globotinio teisėms ir interesams atstovauti bei ginti;
6) asmenys, pateikę įrodymus, kad dėl objektyvių priežasčių negali disponuoti savo turtu ir lėšomis ir dėl to jų turtas ir metinės pajamos, kuriais jie gali laisvai disponuoti, neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą;
7) asmenys, sergantys sunkiomis psichikos ligomis, kai sprendžiami jų priverstinio paguldymo į psichiatrijos įstaigą ir gydymo klausimai pagal Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymą, ir jų globėjai, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba reikalinga globotinio teisėms ir interesams atstovauti;
8)kiti asmenys Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatytais atvejais.
Perspėjimas ! Į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas neįeina išlaidų, kurias teismas priteisia iš pralaimėjusios šalies šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, atlyginimas, taip pat skolininko patirtos vykdymo proceso išlaidos.

Pirminės teisinės pagalbos teikimo tvarka. Asmenys, norintys gauti pirminę teisinę pagalbą, turi teisę kreiptis į savivaldybės vykdomąją instituciją pagal savo deklaruotą gyvenamąją vietą arba, jei asmuo neturi gyvenamosios vietos, į savivaldybės, kurioje asmuo gyvena, vykdomąją instituciją.

Antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarka. Norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą rekvizitus ir formą tvirtina teisingumo ministras. Prašymas ir asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodantys dokumentai gali būti pateikiami asmeniškai arba paštu.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo tarptautiniuose ginčuose apimtis. Šio skirsnio nuostatos taikomos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimui tarptautiniuose ginčuose sprendžiant civilines ir komercines bylas neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Šio skirsnio nuostatos netaikomos mokesčių, su muitine susijusioms arba administracinėms byloms.

Valstybės garantuojama teisinė pagalba yra teikiama pagal šį skirsnį ir vykdant autentiškus dokumentus.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimui tarptautiniuose ginčuose kitos šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek šiame skirsnyje nenustatyta kitaip. Kompetentinga institucija. Lietuvos Respublikos institucija (toliau – priimanti institucija), įgaliota priimti iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingų institucijų prašymus suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą tarptautiniuose ginčuose (toliau – teisinės pagalbos prašymas), yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.
Lietuvos Respublikos institucija, įgaliota kitų Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingoms institucijoms siųsti prašymus suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, (toliau – siunčianti institucija) yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateikia Europos Bendrijų Komisijai informaciją, reikalingą šio įstatymo priede nurodytiems Europos Sąjungos teisės aktams įgyvendinti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo tarptautiniuose ginčuose ypatumai, kai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija yra priimanti institucija. Pareiškėjas turi teisę pateikti teisinės pagalbos prašymą Europos Sąjungos valstybės narės, kurioje pareiškėjas turi nuolatinę gyvenamąją vietą ar vietą, kurioje jis paprastai gyvena, kompetentingai institucijai arba tiesiogiai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, jeigu byla turi būti sprendžiama Lietuvos Respublikos teisme arba Lietuvos Respublikoje turi būti vykdomas sprendimas.
Teisinės pagalbos prašymai ir asmens teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą įrodantys dokumentai, pateikiami priimančiai institucijai, turi būti išversti į lietuvių kalbą arba kitą kalbą, kurią Lietuvos Respublika yra Europos Bendrijų Komisijai nurodžiusi kaip jai priimtiną kalbą. Šie dokumentai neturi būti legalizuoti ir jiems netaikomi tolygūs formalumai.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, gavusi teisinės pagalbos prašymą iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos, privalo ne vėliau kaip per 30 dienų nuo prašymo ir visų reikalingų dokumentų gavimo dienos jį išnagrinėti ir priimti sprendimą dėl prašymo perdavimo atitinkamai savivaldybės vykdomajai institucijai ar tarnybai. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija turi teisę atsisakyti perduoti prašymą, jeigu pateikti ne visi šiame įstatyme nurodyti dokumentai. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, priėmusi sprendimą atsisakyti perduoti prašymą, apie tai nedelsdama praneša pareiškėjui.
Savivaldybės vykdomoji institucija arba tarnyba apie priimtą sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo privalo pranešti pareiškėjui. Jeigu teisinės pagalbos prašymas nėra tenkinamas, privalo būti nurodytos šio sprendimo priežastys. Sprendimas atsisakyti teikti pagalbą gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo tarptautiniuose ginčuose ypatumai, kai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija yra siunčianti institucija. Jeigu byla sprendžiama kitos Europos Sąjungos valstybės narės teisme arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje vykdomas sprendimas, pareiškėjas, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje ar kuris paprastai gyvena Lietuvos Respublikoje, turi teisę teisinės pagalbos prašymą ir pareiškėjo teisę gauti teisinę pagalbą įrodančius dokumentus pateikti tiesiogiai tos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingai institucijai arba per siunčiančią instituciją – Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją.
Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti dokumentai turi būti išversti į kitos Europos Sąjungos valstybės narės oficialią kalbą arba vieną iš jos oficialių kalbų, kuri yra ir viena iš Bendrijos institucijų kalbų, arba kitą kalbą, kurią kita Europos Sąjungos valstybė narė yra nurodžiusi Europos Bendrijų Komisijai kaip jai priimtiną kalbą.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija turi teisę atsisakyti siųsti teisinės pagalbos prašymą, jeigu prašymas akivaizdžiai nepagrįstas arba jam netaikytinas šis skirsnis. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, priėmusi sprendimą atsisakyti siųsti teisinės pagalbos prašymą, pareiškėjui turi nurodyti tokio atsisakymo priežastis. Toks sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija turi pranešti pareiškėjui apie dokumentus, kurių reikia, kad teisinės pagalbos prašymas būtų nagrinėjamas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, ir užtikrina prašymo ir asmens teisę gauti teisinę pagalbą įrodančių dokumentų vertimą pagal šio įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija privalo teisinės pagalbos prašymą ir asmens teisę gauti teisinę pagalbą įrodančius dokumentus išsiųsti kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingai institucijai per 15 dienų nuo prašymo ir asmens teisę gauti teisinę pagalbą įrodančių dokumentų vertimų į šio straipsnio 2 dalyje nurodytą kalbą gavimo dienos.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija šiame straipsnyje nurodytus veiksmus atlieka nemokamai. Jeigu kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija netenkina teisinės pagalbos prašymo, pareiškėjas privalo atlyginti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos turėtas teisinės pagalbos prašymo ir asmens teisę gauti teisinę pagalbą įrodančių dokumentų vertimo išlaidas. Prašymų formos (30 straipsnis) Šio įstatymo 28 ir 29 straipsniuose nurodyti prašymai pateikiami ir persiunčiami laikantis Europos Bendrijų Komisijos nustatytos formos.
Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos tinklalapis apie teisinės pagalbos teikimą:
http://www.teisinepagalba.lt/

Grupės ieškinys Lietuvoje

Grupės ieškinys (žr., 49 str.) paminėtas Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekse (Žin., 2002, Nr. 36-1340);

tiesioginė nuoroda: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=284330

Prokuroro, valstybės ir savivaldybių institucijų bei kitų asmenų teisė pareikšti ieškinį viešajam interesui apginti bei šių subjektų teisė duoti išvadą byloje (LR CPK 49 str.) . Įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti.

Valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekiant įvykdyti jiems pavestas pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu.

Jeigu pareikštas ieškinys viešajam interesui apginti yra susijęs su fizinių ar juridinių asmenų teisėmis, šie asmenys jų pačių arba asmens, pareiškusio ieškinį šio straipsnio nustatyta tvarka, prašymu arba teismo iniciatyva įtraukiami dalyvauti procese trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, arba bendraieškiais.

Šio straipsnio 2 dalyje nurodytų institucijų dalyvavimas procese yra būtinas, jeigu teismas pripažįsta, jog tai reikalinga.

Viešajam interesui apginti gali būti pareiškiamas grupės ieškinys.

Tuo būdu, paskutinė str. nuostata kalba apie grupės ieškinį. Bet ši nuostata nėra atskleista detalesniu reguliavimu jokioje kitoje šio Kodekso dalyje. Tačiau apie viešojo intereso gynimą kalbama paskutinėje Vartotojų teisių apsaugos įstatymo versijoje (Žin., 2007, Nr. 12-488).

Vartotojų viešojo intereso gynimas (Įstatymo 30 str.) . Vartotojų viešąjį interesą gina Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir šio įstatymo 31 straipsnyje nustatytas sąlygas atitinkančios vartotojų asociacijos, o įstatymų nustatytais atvejais – kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir juridiniai asmenys.

Vartotojų viešojo intereso gynimas – tai ieškinio ar pareiškimo (skundo) vartotojų viešajam interesui ginti pareiškimas, kai siekiama pripažinti ar pakeisti teisinius santykius, uždrausti (nutraukti) pardavėjo ar paslaugų teikėjo veiksmus (neveikimą), kurie pažeidžia vartotojų teisėtus bendruosius interesus ir yra nesąžiningi vartotojų požiūriu, neatitinka sąžiningos verslo praktikos arba prieštarauja Civiliniam kodeksui, šiam įstatymui ar kitiems teisės aktams.

Šio skirsnio nuostatos nevaržo vartotojo teisių pačiam ginti pažeistas teises.

Nurodytame Įstatymo 31 str. nurodytos vartotojų institucijos arba Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba Įstatymo 32 str. nustatyta tvarka gali ginti vartotojų viešąjį interesą.

Čia taip pat aptinkame klasės ieškinio elementus. Įstatyme nepatikslinama, ar reikalingas konkrečių vartotojų prašymas ar įgaliojimas ginti vartotojų viešąjį interesą. Galima suprasti, kad vartotojų asociacija gali atlikti procedūrą ir be konkretaus vartotojo prašymo.

Specialus Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas (Žin., 2000, Nr. 56-1639; žr., 26 str.) numato bendrijos prievolę saugoti ir ginti bendrijos narių teises bei jų ekonominius ir kitus interesus, susijusius su bendrijos veikla:

„Bendrijos pareigos. Bendrija privalo: saugoti ir ginti bendrijos ir jos narių teises bei ekonominius ir kitus teisėtus interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir kitokiu tvarkymu.“

Pagal šią nuostatą bendriją reiktų traktuoti kaip įstatyminį savo narių atstovą, t.sk. teisminiuose ginčuose su tiekėjais ir paslaugų teikėjais dėl jų, kaip energijos ar bendrosios nuosavybės priežiūros (eksploatacijos) paslaugų vartotojų interesų gynimo. Ir tokiam gynimui nereikalingas specialus konkretaus ginčo atveju bendrijos narių įgaliojimas. Tačiau teismai labai nenoriai priima tokį bendrijos statuso vertinimą. Jie atmetinėja ieškinius dėl bendrijos narių interesų gynimo bendrijos inicijuojamose bylose tuo pagrindu, kad byloje nedalyvauja visi bendrijos nariai.

Akivaizdu, kad reikalingas aiškesnis įstatyminis grupės ieškinio instituto reglamentavimas.

Teisminė mediacija

(žr. šios Ataskaitos ketvirtą dalį)

Advokatų teisinė pagalba bylose

(žr., Lietuvos advokatūros tinklalapį šios Ataskaitos aštuntoje dalyje „Naudingos nuorodos“)

Teismų praktika

Reikšmingi Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai

Sutarčių nesąžiningų sąlygų klausimu.

Bendru atveju (CK 6.156 str.) sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Tuo atveju, jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Jeigu tokio šalių susitarimo nėra, sutarties sąlygos nustatomos pagal dispozityviąją teisės normą. Tačiau vartotojas sutartiniuose santykiuose yra silpnoji šalis, todėl vartojimo sutarčių atveju jis yra ginamas nuo verslininko bandymo įsiūlyti jam sutarties sąlygas, neatitinkančias ne tik imperatyviųjų, bet ir dispozityviųjų teisės normų. Apie tai kalbama vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties sampratoje. Vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyse negali būti sąlygų, pasunkinančių vartotojo (pirkėjo) padėtį... (CK 6.350 str.). Tokios pačios nuostatos taikomos ir vartojimo paslaugų sutartims (CK 6.716 str.), vartojimo rangos sutartims (CK 6.672 str.). Vartotojų teisių gynimo įstatymo pirmojoje (1994 m.) redakcijoje (tada dar nebuvo naujojo LR CK) buvo pasakyta: Pirkimo-pardavimo ir paslaugų teikimo sutarčių sąlygos negali prieštarauti Lietuvos Respublikos įstatymams“. Mes manome, kad nurodytos LR CK straipsnių nuostatos kalba tą patį. Tik čia reikia suprasti, kad bet kokios įstatymo (mes vertintume, kad ir poįstatyminio teisės akto) normos pažeidimas vartojimo sutartyje traktuotinas, kaip neleistinas. Tokią poziciją Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išsakęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartyje civilinėje byloje 257-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. SP UAB „Vilniaus vandenys“ ir SP AB „Vilniaus Energija“, Nr. 3K-3-579/2003. Teismas išaiškino: „Delspinigiai, kaip sutartinės atsakomybės forma, gali būti nustatomi sutartimi arba įstatymu (CK 6.258 str. 1 d.). Jeigu netesybų dydis nustatytas įstatyme, o sutartis yra vartojimo sutartis, tai šalys savo susitarimu negali bloginti vartotojo padėties , t.y. nustatyti vartotojui didesnius delspinigius negu nustato įstatymas. 1996 m. rugpjūčio 13 d. įstatymu yra nustatyti 0,04 proc. dydžio delspinigiai, todėl ginčijamoje sutartyje delspinigiai negalėjo būti didinami.“ Atkreipiame dėmesį, kad pabrauktoji teismo išaiškinimo nuostata galioja ne tik delspinigiams, bet visoms vartojimo sutarčių sąlygoms.

Toje pačioje byloje teismas pripažino nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga tiekėjo bandymą apriboti savo atsakomybę vandens tiekimu tik iki daugiabučio namo įvado. Teismas tokią sąlygą pripažino nesąžininga ir ją modifikavo, nurodydamas, kad tiekėjas tiekia vandenį iki buto skaitiklio.

Kitoje byloje (Vilniaus m. 791 DNSB v. AB „Grigiškės“, Vilniaus apygardos teisme civilinės bylos Nr. 2A31-536/2007) žemesnės pakopos teismai (byla dar nėra išspręsta Aukščiausiajame Teisme) sprendė, kad net ir tokiu atveju, kai sutartis pažeidžia imperatyviąsias teisės normas jos sąlygos pripažįstamos nesąžiningomis sutarties sąlygomis. Mes manome, kad tokiu atveju sutarties sąlygos laikytinos niekinėmis (žr. CK 6.157 str. „Šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo“). Mūsų vertinimu, spręsdami tokio pobūdžio bylas, kai sudarant vartojimo sutartis buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, teismas tokias sutarties sąlygas turėtų pripažinti ne šiaip sau nesąžiningomis (ir dėl to negaliojančiomis), bet niekinėmis ir dėl to negaliojančiomis. Ir tokio niekinio sandorio faktą pagal CK 1.78 ir 1.80 str. teismas turėtų konstatuoti savo iniciatyva ( ex officio). Deja, vartotojai tokio palankaus teismų požiūrio dar toli gražu nesulaukia.

Kitais aktualiais vartotojams klausimais.

Nesant aiškaus kai kurių klausimų teisinio reglamentavimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse dažnai užpildo šias spragas. Turime labai daug pavyzdžių, patvirtinančių šį teiginį.

Lietuvos teisėje nėra absoliutaus aiškumo, kur baigiasi tiekėjo atsakomybė tiekiant energiją daugiabučiams namams. Tai leidžia tiekėjams piktnaudžiauti savo monopoline padėtimi ir įpiršti kolektyviniams vartotojams (daugiabučių namų gyventojams) nesąžiningas sutartis, pagal kurias tiekėjai bando savo atsakomybę apriboti daugiabučio namo įvadu. Tokių sutarčių buvo sudaryta ir dėl šalto geriamojo vandens, ir dėl šalto vandens karštam vandeniui ruošti tiekimo ir dėl šilumos bei karšto vandens tiekimo. Šių resursų tiekėjai niekaip nenorėjo susitaikyti su padėtimi, kad jie turi tiekti energiją iki buto, kad pirkėjas yra buto savininkas, o ne namas (bendrija). Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo išspręsta keletas bylų, kuriose Teismas tais klausimais sustatė viską į vietas. Štai keletas Teismo išvadų, reikšmingų tolesniam energijos tiekimo – vartojimo santykių reglamentavimui.

Šiluma tiekiama iki buto, jeigu vartotojai nepageidauja kitaip. 2002 m. spalio 07 d. nutartyje civ. byloje SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ v. B. Giedraitienė, Nr. 3K-3-1137/2002, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įvertino keletą šilumos tiekimo – vartojimo santykių aspektų. Be kitų dalykų Teismas pažymėjo, „... jog šilumos tiekėjo atsakomybės už šilumos energijos kiekį tik iki šilumos energijos įvado gyvenamajame name sąlyga prieštarauja energijos tiekimo sutarties esmei bei paskirčiai. ... tiekėjo atsakomybė tik iki energijos įvado gyvenamajame name reikštų tiekėjo atsakomybės ribojimą, ... reikštų nesąžiningos, pažeidžiančios sandorio šalių teisių ir pareigų balansą sąlygos įtvirtinimą (LR CK 6.188 str.). Tokia išvada seka ir iš 2002-05-16 Energetikos įstatymo 12 str. 1 d., kurioje numatyta, jog energetikos įmonės tiekiančios šilumą daugiabučiams namams, šilumą tiekia butams, jeigu vartotojai nepageidauja kitaip.“

Bendrijų sutartys – vartojimo sutartys. Daugeliu atžvilgių precedentine laikytina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civ. byloje 257-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. SP UAB „Vilniaus vandenys“ ir SP AB „Vilniaus Energija“, Nr. 3K-3-579/2003. Išnagrinėjęs šią bylą pagal Bendrijos kasacinį skundą Teismas konstatavo visą eilę reikšmingų nuostatų. Tame skaičiuje, „kad bylą nagrinėję (žemesnės pakopos) teismai ginčijamas sutartis vertino formaliai ir nepagrįstai sureikšmino tą aplinkybę, kad ginčijamas sutartis pasirašė juridiniai asmenys“. Akivaizdu, kad vandenį naudoja, perka, moka už jį ne bendrija, o vartotojai, butų savininkai, t.y. fiziniai asmenys. „Atitinkamai vandens butų savininkams pardavėjas (tiekėjas), kuriam už patiektą vandenį sumoka butų savininkai yra UAB „Vilniaus vandenys“, o ne daugiabučio namo savininkų bendrija. Todėl ginčijamos sutartys teisine prasme vertintinos kaip vartojimo sutartys ir joms turi būti taikomos specialios teisės normos, taikytinos vartojimo sutartims..“

Tiekėjas tiekia vandenį iki buto. Toje pačioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad „...sutarčių sąlygos, kad vanduo tiekiamas ne iki gyventojų butų, o tik iki eksploatacijos ribų, yra nesąžiningos vartotojų, t.y. butų savininkų, atžvilgiu (CK 188 str.). Galutinis vandens tiekimo taškas turi būti konkretus butas. ... vandens, kaip prekės, perdavimo prasme, tiekėjas yra atsakingas, kad perkamas vanduo pakliūtų pirkėjui nepriklausomai nuo to, kieno – pardavėjo ar pirkėjo tinklais jis yra perduodamas. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į pirkimo-pardavimo sutarties esmę - pagal pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjas privalo perduoti prekę pirkėjui (CK 6.305, 6. 383 str.).

Eksploatacijos ir tiekimo ribų sąvokų atskyrimas. Toliau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje išaiškino: „Sutartyse vartojama sąvoka “eksploatacijos riba” šiuo atveju reiškia ne galutinio tiekimo tašką, bet tiekimo tinklų nuosavybės teisės ir tinklų priežiūros atribojimą, t.y. kiekviena sutarties šalis yra atsakinga už jai nuosavybės teise priklausančių vandens tiekimo tinklų eksploatavimą ir priežiūrą. Gi vandens, kaip prekės, perdavimo prasme, tiekėjas yra atsakingas, kad perkamas vanduo pakliūtų pirkėjui nepriklausomai nuo to, kieno - pardavėjo ar pirkėjo - tinklais jis yra perduodamas.“ Atkreipiame dėmesį į pastarąjį citatos sakinį. Daugelis mūsų oponentų savo prieštaravimą prieš tiekimo –vartojimo ribos nustatymą ne namo įvade, o bute, argumentuoja tuo, kad tiekėjai, esą, tokiu atveju būtinai turi perimti namo sistemų eksploataciją. Kaip matome, Teismo nuomone, tai visai nebūtina.

Šilumos tiekėjas kartu yra ir karšto vandens tiekėjas. Tokią išvadą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė 2006 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „Vilniaus vandenys“ v. UAB Švenčionių energija“, civilinės bylos Nr. 3-K3-119/2006. Šioje byloje Teismas baigė formuoti teismų praktika dėl šilumos tiekėjo pripažinimo kartu ir karšto vandens tiekėju. Tačiau Teismai sprendžia bylas pagal tos bylos konkrečias faktines aplinkybes. Reikšminga šioje byloje buvo aplinkybė, kad Daugiabučiuose namuose bylos atveju individualūs šilumos punktai nuosavybės teise priklausė šilumos tiekėjui. Štai tokioje situacijoje teismas ir pripažino šilumos tiekėją, kurio įrenginiais daugiabučiuose namuose buvo gaminamas karštas vanduo, esant ir karšto vandens tiekėju.

Atsakomybės už vandens nuostolius (nepaskirstytą vandenį) problema. Minėtoje aukščiau 2003 m. gegužės 12 d. nutartyje civ. byloje 257-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. SP UAB „Vilniaus vandenys“ ir SP AB „Vilniaus Energija“, Nr. 3K-3-579/2003 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas argumentavo „Iš bylos medžiagos matyti, kad šaltas vanduo iki galutinio vartotojo, t.y. iki savininkų butų, tiekiamas vandens tiekimo sistema, kuri nuosavybės teise priklauso skirtingiems asmenims.... Jeigu vandens nuostoliai atsiranda tiekiant vandenį vartotojams priklausančiais tiekimo tinklais, tai šiuos nuostolius privalo padengti tų tinklų savininkai, t.y. butų savininkai.... Tokia butų savininkų pareiga neatsirastų tik tuo atveju , jeigu būtų įrodyta, jog šalto vandens nuostoliai susidaro ne dėl butų savininkų kaltės ir ne jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose. Tačiau bylą nagrinėję teismai tokios aplinkybės nėra konstatavę.“

Įrodinėjimo naštos problema. Tačiau ryšium su tuo atkreipiame dėmesį, kad mūsų manymu, tokia teismo pozicija kelia tam tikrų abejonių. Teismas konkrečiai neįvardijo, kaip turėtų būti paskirstyta įrodinėjimo našta paskutinės nutarties citatos atveju. Pagal formuluotę sektų, kad įrodinėti savo nekaltumą turėtų butų savininkai, t.y. butų savininkai turėtų paneigti savo kaltumo dėl nuostolių prezumpciją, kuri suformuluota aukščiau pabrauktoje citatos dalyje. Tačiau, ar teisėtas yra toks įrodinėjimo naštos perkėlimas vartotojams? LR CK 6.189 str. nustatyta, kad „... sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai“. Ta prezumpcija iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties (pabrauktoji citatos dalis), kad vartotojai turi atlyginti vandens, tiekiamo butų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės tinklais, nuostolius, nuo šiol yra tokių sutarčių numanoma (arba įprastinė) sąlyga. Ar tokia sąlyga neprieštarauja teisės normoms, nagrinėjant jas sistemiškai:

- Konstitucinei „Valstybė gina vartotojų interesus“;

- LR CK 6.305 str. 1 d. 6.383 str. 1 d.; 6.388 str. 1 d., kad pirkėjas įpareigotas mokėti už „priimtą prekę“, už „patiektą energiją“, už „faktiškai sunaudotą energijos kiekį“ ir Vyriausybės 1997 m. nutarimo Nr. 1507, 1.4 p., kad daugiabučiuose namuose gyventojai moka už šaltą ir karštą vandenį pagal butų skaitiklių rodmenis;

- LR CK 6.188 str. 2 d. 18 p., kad „nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios ... panaikina arba suvaržo vartotojo teisę ... pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais (..., perkelia įrodinėjimo pareigą vartotojui...)“?

Ar šiuo atveju Teismas nesukūrė nesąžiningos vartojimo sutarties sąlygos? Kaip žinome, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai nėra savarankiškos teisės normos, ir jie negali prieštarauti įstatymų normoms (LR CPK 4 str.; 3 str. 3 d.).

Žingsnis atgal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

Teismui padarius tiek daug reikšmingų išaiškinimų minėtoje 257 DNSB byloje, šios problematikos tolesnio išvystymo vartotojai galėjo tikėtis sekančioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-09-29 nutartyje civ. byloje 519-oji DNSB ir trys jos nariai v. UAB „VE“ ir kiti, Nr. 3K-3-514/2004. Tačiau taip neįvyko. Čia Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, mūsų vertinimu, žengė žingsnį atgal ir priėmė keistus sprendimus, kuriuos sunku logiškai paaiškinti ir teisiškai pateisinti.

Ši byla ypač reikšminga vartotojų ir tiekėjų sutartiniams santykiams, nes joje bandyta išspręsti atsiskaitymų už šilumą, sunaudotą daugiabučiame name, klausimus, atribojant sunaudoto šilumos kiekio ir patiekto į namą šilumos kiekio sąvokas. Karštas vanduo daugiabučiame name apskaitomas namo įvadinių vandens skaitikliu prieš karšto vandens ruošimo šilumokaitį ir butų skaitikliais. Gyventojai galvoja, kad jie turi teisę mokėti už karštą vandenį (ir patį vandenį ir jo šilumą) tik tiek, kiek parodo jų butų skaitikliai. Tačiau tiekėjai gudrauja ir už šilumą (kuri įterpta į karštą vandenį) skaičiuoja ne pagal vandens kiekį ir šilumos sunaudojimo jam pašildyti normas, o tiesiog priskaičiuoja namui mokėti už visą šilumą, patiektą į namą. Tiekėjams Lietuvoje nesutvarkius daugiabučių namų karšto vandens apskaitos, dėl šių tiekėjų prievolių nevykdymo (neįrengė skaitiklių, jų neeksploatuoja, neužtikrina metrologinės patikros), dalis karšto vandens prateka per butų karšto vandens ėmimo prietaisus be apskaitos (tai yra nepaskirstytas karštas vanduo). Kai kurie gyventojai pasinaudoja tuo vandeniu, už jo sunaudotą kiekį nesumokėdami. To vandens šiluma išdalinama visiems namo gyventojams, nepriklausomai nuo to, ar jie naudojo, ar nenaudojo tą vandenį. Tuo būdu dalis gyventojų, nors ir nesinaudoja tuo vandeniu, yra priverčiami už jį sumokėti. Kad apsaugotų gyventojus nuo tokio mokėjimo už nesuvartotą prekę, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija) 1999 m. Nutarimu 85 patvirtinta „Šilumos kainų taikymo mokėjimams už patalpų šildymą ir karštą vandenį daugiabučio namo butams tvarka“ (toliau – Tvarka) nustatė matematinį aparatą, kurio pagalba šiuose tiekimo – vartojimo santykiuose susidarančius nuostolius nuo vartotojų perkėlė ant asmens atsakingo už tų nuostolių susidarymą (šilumos ir karšto vandens tiekėjo). Šioje byloje Bendrija ir jos nariai siekė įpareigoti tiekėją perskaičiuoti mokesčius šio namo butams (tuo pačiu ir visam namui) pagal Komisijos Tvarką. Spręsdamas bylą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė tokius, mūsų vertinimu abejotinus, išaiškinimus.

Nauja sutarčių rūšis? Kvalifikuodama sutartis šioje byloje Kolegija atrado naują sutarčių rūšį (tokia sutarties rūšis LR CK nėra minima), kurioje „Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas“. Tačiau, mūsų vertinimu, Kolegijos nutartyje minimas „aspektas“ „atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti“ yra ta pati vartojimo sutartis dėl „paslaugų su vartotojo profesija, verslu ar prekybine veikla nesusijusiu tikslu, t.y. asmeniniams vartotojo, jo šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti“ (LR CK 1.39 str. 1 d.; 6.383 str. 4 d.). Taip vartojimo sutartys traktuojamos ir ES 1980 metų (Romos) konvencijos Dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės 5 str. 1 dalyje. Iš vartojimo sutarčių apibrėžimo seka, kad jos yra atribojamos nuo komercinių sutarčių (sutartys gali būti arba vartojimo, arba komercinės), o sutartys su atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektu nei Konvencijoje nei LR CK nėra numatytos.

Toks Bendrijų sutarčių kvalifikavimas taip pat suponuoja, kad daugiabučių namų butų savininkų bendrijų sutartys (sudarytos atstovaujant to namo butų savininkus) su daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą (eksploataciją) atliekančiu subjektu, nuo šiol nebebūtų pripažįstamos vartojimo sutartimis. Tas pats pasakytina apie daugiabučių namų kitų bendrojo naudojimo objektų (stogo, sienų, perdangų, laiptinių, lauko durų ir kt.) eksploatavimo sutartis. Tokiu atveju kiltų klausimas, o kokios tai yra sutartys (nejaugi komercinės?). Nejaugi abi tokios sutarties šalys yra verslininkai? Toks aiškinimas vėl apverstų visą bendrijų sudaromų sutarčių sampratą.

Toks vertinimas paliktų tokių paslaugų (kurios nesusijusios su daugiabučių namų gyventojų verslu ar profesija) vartotojus beginkliais prieš verslo subjektus.

Namo išlaikymo sąnaudos ar nuostoliai, už kuriuos atsakingas tiekėjas? Iš faktinių bylos aplinkybių, pateiktų aukščiau, akivaizdu, kad šie nuostoliai nėra namo išlaikymo sąnaudos, tai yra nuostoliai, kurie patiriami dėl to, kad tiekėjai nevykdo savo prievolių. Prievolė tiekėjui įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus butuose buvo nustatyta 1997 m. Vyriausybės nutarimu Nr. 1507. Kita vertus, ten pat buvo nustatyta, kad vartotojas turi teisę atsiskaityti už sunaudotą jo bute karštą vandenį pagal buto skaitiklio rodmenis. Išeinant iš šių pamatinių nuostatų, nuo 1998 iki 2003 m. liepos 1 d. (kai įsigaliojo pirmasis Šilumos ūkio įstatymas), teisės aktai numatė, kad nepaskirstyto karšto vandens šilumos nuostoliai yra tiekėjo, o ne vartotojo nuostoliai. Pagal pirmąjį Šilumos ūkio įstatymą, visa patiekta į namą šiluma turėjo būti vartotojų apmokėta. Šią nuostatą Lietuvos Aukščiausiasis teismas suabsoliutino. Ir taikė ją vartotojų nenaudai net tokioje situacijoje, kai už nuostolius buvo atsakingas (kaltas) kitas sutartinių santykių subjektas. Kad toks suabsoliutinimas yra nepateisinamas, parodė tie pokyčiai teisiniame reglamentavime, kurie atsirado naujame Šilumos ūkio įstatyme. Čia (15 str 1 d.) numatyta, kad Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name“. Tuo būdu Įstatymas padarė išlygą, kad jeigu nuostoliai susidaro dėl tiekėjų kaltės (jiems nevykdant savo prievolių), vartotojai neturi apmokėti visą patiektą į namą šilumos kiekį. Tokios pačios nuostatos galiojo ir nagrinėjamos bylos ginčo laikotarpiu. Todėl toks Teismų sprendimas, kuris ignoravo šį teisinį reglamentavimą, laikytinas klaida.

Skaičiavimo metodikų konkurencija. Teismo įgalinimų panaudojimo defektai. Kainų ir energetikos kontrolės komisija, atsižvelgė į nepaskirstyto karšto vandens problemą ir savo 1999 m. nutarimu Nr. 85 patvirtintoje „Šilumos kainų taikymo mokėjimams už patalpų šildymą ir karštą vandenį daugiabučio namo butams tvarkoje“ sukūrė matematinį aparatą, kuriuo buvo įvertinta nepaskirstyto karšto vandens šiluma (tais atvejais, kai toks įvertinimas buvo galimas – buvo įrengti ir eksploatuojami visi reikalingi apskaitos prietaisai), ir skaičiuojant mokėjimus už šilumą, ji nebuvo įtraukiama apmokėjimui vartotojams. Tačiau tokia Komisijos metodika netenkino šilumos tiekėjų. Jie sukūrė savo metodikas, kurios nežymiai, būtent šiuo elementu, skyrėsi nuo Komisijos metodikos. Tokias metodikas tvirtinosi savivaldybėse, ir toliau savo priskaitymuose už šilumą ir karštą vandenį nepaskirstyto vandens šilumą priskirdavo apmokėjimui vartotojams. Kaip žinome, šilumos tiekimo įmonės yra savivaldybių įmonės. Taip, suinteresuoto asmens – savivaldybės – patvirtinta metodika buvo naudojama siekiant priskirti vartotojų nesunaudotą šilumą vartotojams. Savivaldybės (byloje tai buvo Vilniaus m. savivaldybė) metodika neatitiko reikalavimų kurie keliami tokiam teisės aktui materialinės teisės prasme. Taip pat ji buvo paruošta neįgalinto ruošti tokius teisės aktus subjekto. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas visgi iš dviejų konkuruojančių metodikų (Komisijos ir Savivaldybės) pasirinko būtent pastarąją. Teismo nesustabdė netgi tas faktas, kad Savivaldybės metodika nebuvo nustatyta tvarka paskelbta ir netgi ta prasme visą šios bylos ginčo laikotarpį negaliojo. Teismas visiškai atmetė Komisijos metodiką, kuri buvo yra paruošta tos srities specialistų, kuri yra tinkama materialinės teisės prasme, kurią paruošė institucija, turinti atitinkamus įgalinimus, kuri buvo tinkamai paskelbta ir galiojo visą ginčo laikotarpį.

Iki šios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo Savivaldybės tvarka buvo tik šiaip sau apsišaukėlių sukurtas niekinis dokumentas (pažymėtina, kad Vilniaus m. savivaldybė pati 2007 m. panaikino šią savo metodiką, tuo pripažindama jos neteisėtumą). Po šios Teismo nutarties jis tapo autoritetingos (teisminės) valdžios šakos aukščiausios institucijos – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, įteisintas teisės aktas, turėjęs neabejotiną įtaką su Lietuvos šilumos ūkiu susijusių institucijų veiklai. Akivaizdu, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas peržengė savo įgalinimų ribas.

Konstitucijos normos pažeidimas. Atmesdamas Kainų komisijos metodiką Teismas rėmėsi pirmuoju (2003 m.) Šilumos ūkio įstatymu. Tačiau pats tas įstatymas buvo priimtas ir įsigaliojo (2003-07-01) jau vykstant šios bylos teisminiam ginčui. Bylos ginčo laikotarpiu Įstatymo dar nebuvo. Taip Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pritaikė įstatymą atgaline data, kas, kaip žinome, nėra leidžiama tiek pagal LR CK, tiek pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Kartais teismai parodo labai didelį išradingumą, argumentuodami vartotojams nepalankius sprendimus.

Papildomos informacijos nuorodos.

Dar išsamesnę informaciją apie Lietuvos teismų praktiką vartotojų bylose galima rasti kai kurių vartotojų organizacijų ataskaitose apie jų vykdytas programas vartotojų teisių apsaugos srityse (ataskaitos pateikiamos tik lietuvių kalba).

  1. Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija. Lietuvos Teismų praktikos energijos tiekimo – vartojimo bylose apžvalga ir analizė. Darbo ataskaita. 2006. Vilnius.

(http://www.consum.org/ ).

  1. Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija. Vartotojų teisių apsauga ir jos tobulinimas būsto statybos ir remonto srityje, įskaitant garantinį laikotarpį. Darbo ataskaita. 2007. Vilnius.

(http://www.consum.org/ ).

  1. Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų federacija (Lietuvos Respublikos Būsto rūmai). Daugiabučių namų bendros nuosavybės administravimo ir šilumos bei karšto vandens tiekimo sistemų techninės priežiūros (eksploatavimo) praktikos ir teisinio reglamentavimo analizė ir pasiūlymai teisinio reglamentavimo tobulinimui. Darbo ataskaita. 2007. Vilnius. (http://www.bustorumai.lt ).