Trečia dalis

Vartojimo sutarčių nesąžiningos sąlygos

Vartojimo sutarčių nesąžiningos sąlygos (unfair terms) – suprantamos taip, kaip šios sąlygos aiškinamos Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse ir (Europos) Tarybos 1993 m. balandžio 5 d. direktyvoje dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse. Kitų mūsų partnerių (konkrečiai, ADICAE) naudojama kiek griežtesnė sąvoka (abusive conditions), mums atrodo nepriimtina.

Materialinė teisė apie nesąžiningas sąlygas

Nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų katalogas yra pateikiamas LR CK 6.188.straipsnyje Vartojimo sutarčių sąlygų ypatumai. Pateikiame visą šį straipsnį.

6.188 straipsnis. Vartojimo sutarčių sąlygų ypatumai

1. Vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas.

2. Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, tai yra:

1) panaikina arba apriboja pardavėjo ar paslaugų teikėjo civilinę atsakomybę už žalą, padarytą dėl vartotojo gyvybės atėmimo, sveikatos sužalojimo, ar už žalą, padarytą vartotojo turtui;

2) panaikina arba apriboja vartotojo teises, susijusias su pardavėju, paslaugų teikėju ar kita šalimi tuo atveju, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas visiškai ar iš dalies neįvykdo ar netinkamai įvykdo bet kokius sutartyje numatytus įsipareigojimus;

3) numato, kad vartotojas privalo vykdyti sutarties sąlygas, o pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareiga vykdyti šią sutartį priklauso nuo kitų sąlygų, ir jos įvykdomos tik paties pardavėjo ar paslaugų teikėjo valia;

4) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui negrąžinti vartotojui iš šio gautų sumų, kai vartotojas nusprendžia nesudaryti sutarties ar jos nevykdyti, ir nenumato vartotojo teisės gauti iš pardavėjo ar paslaugų teikėjo tokio pat dydžio sumas, kai šie vienašališkai nutraukia sutartį;

5) nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą;

6) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai nutraukti sutartį ar bet kada savo nuožiūra jos atsisakyti, o ši teisė vartotojui nesuteikiama arba pardavėjui ar paslaugų teikėjui suteikiama teisė negrąžinti iš vartotojo iki sutarties įvykdymo gautų sumų, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas vienašališkai nutraukia sutartį ar nuo jos atsisako;

7) suteikia pardavėjui ar paslaugų teikėjui teisę be pakankamo pagrindo vienašališkai nutraukti neterminuotą sutartį apie numatomą sutarties nutraukimą iš anksto tinkamai neįspėjus vartotojo;

8) suteikia pardavėjui ar paslaugų teikėjui teisę vienašališkai automatiškai pratęsti terminuotą sutartį arba numato, kad laikas, per kurį vartotojas turi pareikšti savo nuomonę dėl sutarties pratęsimo, yra neprotingai trumpas, arba kad apie savo sutikimą ar nesutikimą pratęsti sutartį vartotojas turi pranešti neprotingai anksti;

9) įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti;

10) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai be sutartyje numatyto ar pakankamo pagrindo keisti sutarties sąlygas;

11) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui be pakankamo pagrindo vienašališkai pakeisti bet kokias prekių ar paslaugų savybes;

12) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui prekių perdavimo ar paslaugų teikimo metu vienašališkai nustatyti jų kainas arba teisę vienašališkai padidinti kainą be vartotojo teisės atsisakyti sutarties, jeigu galutinė kaina yra didesnė už sutartyje nustatytąją. Ši nuostata netaikoma sutartims dėl vertybinių popierių, kitų finansinių dokumentų, taip pat daiktų perleidimo ir paslaugų teikimo, kai kaina yra susijusi su biržų kursų ar indeksų svyravimais ir jos nekontroliuoja pardavėjas ar paslaugų teikėjas, bei užsienio valiutos, kelionės čekių ar užsienio valiuta išreikštų tarptautinių pašto perlaidų pirkimo–pardavimo sutartims;

13) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai spręsti, ar pateikti daiktai arba suteiktos paslaugos atitinka sutarties reikalavimus;

14) pardavėjui ar paslaugų teikėjui suteikia išimtinę teisę aiškinti sutartį;

15) riboja pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareigą vykdyti jų atstovų prisiimtus įsipareigojimus arba nustato, kad ši pareiga priklauso nuo tam tikrų sąlygų;

16) įpareigoja vartotoją įvykdyti visus įsipareigojimus pardavėjui ar paslaugų teikėjui net ir tuo atveju, kai šie neįvykdo savųjų arba nevisiškai juos įvykdo;

17) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui be vartotojo sutikimo perleisti savo teises ir prievoles, atsirandančias iš sutarties, kai tai gali sumažinti vartotojui teikiamas garantijas;

18) panaikina arba suvaržo vartotojo teisę pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais (reikalauja perduoti spręsti ginčus tik arbitražui, apriboja įrodymų panaudojimą, perkelia įrodinėjimo pareigą vartotojui ir pan.).

3. Teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytus kriterijus.

4. Pagal šio straipsnio 2 dalį individualiai neaptartomis laikomos sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tokios sąlygos nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tokios sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka pardavėjui ar paslaugų teikėjui.

5. Ar sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje numatytų prekių ar paslaugų prigimtį bei visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat su parduotos prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu susijusios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu (t. y. netaikomos šio straipsnio 1 ir 2 dalių normos), jeigu jos išreikštos aiškiai ir suprantamai.

6. Kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga, ji negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu tolesnis sutarties vykdymas yra galimas panaikinus nesąžiningas sąlygas.

7. Vartotojas, kurio interesai pažeidžiami dėl nesąžiningų sąlygų taikymo, turi teisę dėl šio pažeidimo kreiptis ir į vartotojų teises ginančias institucijas.

8. Vartotojų teises ginančios institucijos turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti sutarčių standartines sąlygas ir ginčyti nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas.

Kaip nurodyta šio straipsnio 3 dalyje, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytus kriterijus. Tuo būdu pateiktas čia nesąžiningų sąlygų sąrašas nėra išsamus.

Bendru atveju (CK 6.156 str.) sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Tuo atveju, jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Jeigu tokio šalių susitarimo nėra, sutarties sąlygos nustatomos pagal dispozityviąją teisės normą. Tačiau vartotojas sutartiniuose santykiuose yra silpnoji šalis, todėl vartojimo sutarčių atveju jis yra ginamas nuo verslininko bandymo įsiūlyti jam sutarties sąlygas, neatitinkančias ne tik imperatyviųjų, bet ir dispozityviųjų teisės normų. Apie tai kalbama vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties sampratoje. Vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyse negali būti sąlygų, pasunkinančių vartotojo (pirkėjo) padėtį... (CK 6.350 str.). Tokios pačios nuostatos taikomos ir vartojimo paslaugų sutartims (CK 6.716 str.), vartojimo rangos sutartims (CK 6.672 str.). Vartotojų teisių gynimo įstatymo pirmojoje (1994 m.) redakcijoje (tada dar nebuvo naujojo LR CK) buvo pasakyta: „ Pirkimo-pardavimo ir paslaugų teikimo sutarčių sąlygos negali prieštarauti Lietuvos Respublikos įstatymams“. Mes manome, kad nurodytos LR CK straipsnių nuostatos kalba tą patį. Tik čia reikia suprasti, kad bet kokios įstatymo (mes vertintume, kad ir poįstatyminio teisės akto) normos pažeidimas vartojimo sutartyje traktuotinas, kaip neleistinas. Tokią poziciją Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išsakęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartyje civilinėje byloje 257-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. SP UAB „Vilniaus vandenys“ ir SP AB „Vilniaus Energija“, Nr. 3K-3-579/2003. Teismas išaiškino: „Delspinigiai, kaip sutartinės atsakomybės forma, gali būti nustatomi sutartimi arba įstatymu (CK 6.258 str. 1 d.). Jeigu netesybų dydis nustatytas įstatyme, o sutartis yra vartojimo sutartis, tai šalys savo susitarimu negali bloginti vartotojo padėties , t.y. nustatyti vartotojui didesnius delspinigius negu nustato įstatymas. 1996 m. rugpjūčio 13 d. įstatymu yra nustatyti 0,04 proc. dydžio delspinigiai, todėl ginčijamoje sutartyje delspinigiai negalėjo būti didinami.“ Atkreipiame dėmesį, kad pabrauktoji teismo išaiškinimo nuostata galioja ne tik delspinigiams, bet visoms vartojimo sutarčių sąlygoms.

Toje pačioje byloje teismas pripažino nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga tiekėjo bandymą apriboti savo atsakomybę vandens tiekimu tik iki daugiabučio namo įvado. Teismas tokią sąlygą pripažino nesąžininga ir ją modifikavo, nurodydamas, kad tiekėjas tiekia vandenį iki buto skaitiklio.

Išsamiau apie Lietuvos aukščiausiojo Teismo ir kitų teismų praktiką nesąžiningų sutarčių klausimu ir kitose vartotojų bylose žr. šios Ataskaitos 7 dalyje skirsnyje Teismų praktika.

Valstybės institucijos ir jų veiksmai

nesąžiningų sutarties sąlygų klausimu

Institucija, kuri vertina sutarčių sąlygas jų atitikimo sąžiningumo kriterijams yra Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba prie Teisingumo ministerijos (toliau – Vartotojų tarnyba arba Tarnyba). Tarnybos vadovas iš Tarnybos darbuotojų suformuoja Komisiją, kuri nagrinėja vartotojų, Vartotojų asociacijų arba net įmonių prašymus ištirti ar konkrečios standartinės vartojimo sutarčių sąlygos atitinka sąžiningumo kriterijus. Jeigu Komisija nustato, kad viena ar kelios sutarties sąlygos yra nesąžiningos, ji pareikalauja pardavėją ar paslaugos teikėją pakeisti sutarčių sąlygas ar daugiau nenaudoti nesąžiningas sąlygas sutartyse. Jeigu Įmonė paklūsta, klausimas išsemtas. Jeigu ne, Tarnyba gali inicijuoti teisminį procesą tikslu išeliminuoti nesąžiningas sąlygas iš vartojimo sutarties (Tarnyba gali tai daryti, bet mūsų žiniomis, kol kas ji to dar nedarė). Nesąžiningų sutarčių sąlygų panaikinimo klausimu nėra nustatyta jokių specialių teisminių procedūrų. Procesas vykdomas normalios ginčo teisenos tvarka.

Mes išnagrinėjome visus skundus nesąžiningų sutarčių sąlygų klausimu, kuriuos Vartotojų tarnyba sprendė 2007 m. pirmoje pusėje. Viso buvo išnagrinėta 28 skundai. Iš jų 12 atveju buvo dėl energijos ir vandens tiekimo, 5 atvejai dėl telekomunikacijos paslaugų, 1 dėl draudimo. Dėl finansinių paslaugų nebuvo nė vieno atvejo.

Vienu atveju Skundą Vartotojų tarnybai pateikė vartotojų asociacija, kitais trim atvejais dėl to kreipėsi pati įmonė, visais likusiais atvejais į Tarnybą kreipėsi vartotojai.

Trylika atvejų Vartotojų tarnyba rado sutartyse nesąžiningas sąlygas.

Dviem atvejais tai buvo sąlygos, kurios panaikina arba suvaržo vartotojo teisę pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais (reikalauja perduoti spręsti ginčus tik arbitražui, apriboja įrodymų panaudojimą, perkelia įrodinėjimo pareigą vartotojui ir pan.).

Penkiais atvejais nesąžiningos sąlygos pažeidžia dviejų sutarties šalių teisių ir pareigų pusiasvyrą vartotojo nenaudai. Trim iš šių atvejų tam tikra sąlyga nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą;

Visais kitais atvejais sutarčių sąlygos buvo pripažintos neaiškiomis ir dėl to nesąžiningomis.

Valstybės institucijos, išvardintos Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 straipsnio pirmoje dalyje, kaip institucijos nagrinėjančios vartotojų skundus, taip pat kitos Valstybės institucijos, sprendžiančios vartotojų ginčus nesprendžia nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų kvalifikavimo klausimų. Tokia teisė (ir pareiga) suteikta tik Vartotojų tarnybai.

Mes taip pat peržiūrėjome Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis bylose, kuriose nesąžiningų sutarčių sąlygų klausimas galėjo būti sprendžiamas. Peržiūrėjome bylas bylų kategorijoje “ sutarties ar jos dalies negaliojimas”.

Iš devynių šios kategorijos bylų, išspręstų 2007 m. pirmoje pusėje, tik dviejose bylose buvo sprendžiamos vartotojų problemos. Abi tos bylos buvo draudimo klausimais. Viena buvo susijusi su Draudimo bendrovės sudarant sutartį padaryta klaida. Kita buvo gana įdomi byla, susijusi su senaties terminais paduoti ieškinį byloje, tačiau taipogi nebuvo susijusi su nesąžiningomis vartojimo sutarties sąlygomis.

Dėl finansinio sektoriaus. Panašu, kad dabar tai nėra problema Lietuvoje. Per paskutinius tris metus, kurių laikotarpyje mes ištyrėme ginčus dėl nesąžiningų sąlygų, išnagrinėtų Vartotojų tarnybos, t.y. 2007 (pirmoji pusė); 2006; 2005 metai, tik 2005 metais buvo vienas ginčas, susijęs su finansinėmis paslaugomis. Pažymėtina, kad Vartotojų tarnyba yra vienintelė Valstybės institucija, kuri nagrinėja vartotojų skundus dėl paslaugų finansiniame sektoriuje.

Išsamesnę informaciją apie Lietuvos teismų praktiką nesąžiningų sutarčių klausimu (ir dėl kitų vartotojų bylų) galima rasti vartotojų organizacijų ataskaitose apie jų vykdytas programas vartotojų teisių apsaugos srityje. Ataskaitos pateikiamos tik Lietuvių kalba (žr. nuorodas šios Ataskaitos 7 dalyje skirsnyje Teismų praktika).